O. Halecki minimas kaip istorikas ir autorius; šiame tome gausiai cituojami jo darbai apie Jogailaičių uniją, Krėvos aktą, Vytautą ir platesnę Lietuvos bei Lenkijos istoriją.
Galingam Vytautui, kaip mano Haleckis, Hohencolerno kandidatūra Lenkijoj buvo neparanki, nežiūrint ir to pavojaus, kuris turėjo iš ten kilti Liuksemburgiečiui. Taip galvoja Haleckis.
Lenkai žinojo, kaip sako Haleckis, kad Kamienieco Padolija, atiduota iki Vytauto gyvos galvos, todėl ir taip kantriai laukta^2 ). Lenkų „kantrybė“ visiškai aiški: jie gerai suprato, kad prieš vėją nepapūs, ir nedrįso Vytautui pasipriešinti, nes jis buvo per galingas.
Gana plačius pėdsakus Lietuvos istorijos srityje savo gausiais raštais yra palikęs O. Haleckis, kuris ir emigracijoje vis daug dėmesio skyrė Lietuvai, nors į ją vis žvelgė savu lenkiškuoju požiūriu. Tai jaučiama labiausiai veikale apie uniją (HaU).
Šis užsimojimas, kaip mano Haleckis, pavojingas buvo dviem atžvilgiais: Lietuva, kuriai Vytautas neseniai troško atgauti Klaipėdą, būtų buvus visiškai atkirsta nuo jūros ir būtų buvęs suteiktas kryžiuočiams taip seniai trokštamas galimumas susijungti su Livonijos Ordinu. Jogailos ir lenkų pažiūros buvo tokios, kad Vytautas neturi teisės atiduoti kam nors Lietuvos dalies.
Gana plačius pėdsakus Lietuvos istorijos srityje savo gausiais raštais yra palikęs O. Haleckis, kuris ir emigracijoje vis daug dėmesio skyrė Lietuvai, nors į ją vis žvelgė savu lenkiškuoju požiūriu. Tai jaučiama labiausiai veikale apie uniją (HaU).