t-125057vidutinis
Panašiai į ją žiūrėta ir vadovėlinio tipo Maironio, Pajautos (Konstancijos Skirmuntaitės), Prano (kun. Antano Šmulkščio) knygutėse, visą dėmesį sutelkiant lietuvių tautos žygiams iki Vytauto Didžiojo mirties.
Įrodymai (3)
Po J. Stalino mirties, „atšilimo“ laikotarpiu, kultūriniame gyvenime pradėta oficialiai nuolaidžiau vertinti tautinį kultūrinį palikimą: reabilituotas karo pabaigoje į Vakarus pasitraukęs lietuvių literatūros klasikas V. Krėvė-Mickevičius, išspausdinta jo, Jurgio Baltrušaičio, Balio Sruogos, Maironio, Vinco Mykolaičio-Putino ir kt. kūrinių, M. K. Čiurlionio kūrybos, tautodailės albumų (tokių leidinių įvaduose kūrėjo biografijos ir kūrybos apžvalga būdavo pristatoma laikantis marksistinių nuostatų).
Nepaisant lietuvių kultūros, iš kurios neseniai šaipytasi, dominavimo, žydai galėjo ir toliau visiškai tenkinti savo nacionalinius kultūrinius poreikius, tačiau žydai ir lietuviai gyveno atskirus, tik darbo reikalais susijusius gyvenimus. Nacionalinėje lietuvių valstybėje žydams liko uždara valstybės tarnybos sritis, tad jie tradiciškai vyravo prekyboje ir komercijoje, daug prisidėjo prie Lietuvos rekonstrukcijos, sukūrė žydų ekonominių ir finansinių organizacijų, taip pat unikalią savo švietimo ir mokyklų sistemą (pamokos mokyklose vyko hebrajų arba jidiš kalba, jos tapo svarbiais žydų kultūros centrais). Jauna ir dar niekuo neimponuojanti lietuvių kultūra (literatūros klasikai Maironis, Vaižgantas, V. Krėvė-Mickevičius dar vaikščiojo Kauno gatvėmis) nebuvo labai patraukli žydams, iš kitos pusės, carizmo priespaudą kentusių lietuvių tautinius jausmus žeidė, kad žydai tarpusavyje dažnai vartojo rusų kalbą.