Jordanas

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

Krikštytojas, šv.\n Ostrorogas\n Popė\n vad. Anlantu, Austrijos k.\n Vienuolis, br.\nJordanas, gotų istorikas\n Varmės vysk. valdytojas\nJozuė\nJucevičius L. A.\nJučas M.\nJudas\nJudas Makabėjus\nJuodutis (D.— Jodute)\nJurginis J. (Юргинис Ю.)\nJurgis šv.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

Kažkokia alanų da­ lis persikėlė į Europos pietvakarius: vieni iš jų įsikūrė Galijoje prie Ligieros upės, kiti pateko į Ispaniją, kur gyveno susimaišę su gotais; iš čia atsiradęs Gotoalanijos provincijos pavadinimas, — šiandien tai Katalonija. Į vakarus, pasak Jordano, keliavę tie alanai, kurie anks­ čiau gyveno Panonijoje, o iš ten kartu su vandalais jie turėjo bėgti nuo gotų, kuriuos vijo hunai; taip drauge su jais už Pirėnų atsidūrė ir dalis gotų. 48 Pagaliau dar vienas alanų būrys persikėlė į šiaurės vakarus, j Vandaliją; kai kurie, kaip teigia Arnianas Marcelinas2, apsigyveno Vyslos ir Nemuno tarpupyje.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

Atvykusių iš Skandinavijos gotų galia toly­ džio vis didėjo, iš gimtosios žemės kėlėsi vis nauji gy­ ventojai, stiprėjo karingumo dvasia. Po pergalių prieš kaimynus (jas aprašė gotų rašytojas Jordanas), ypač prieš ulmerugius, gentį, kuri priklausė germanų tautos rugių kartai ir buvo gimininga patiems gotams, gotai, nusiau­ bę jų kraštą, plytėjusį Oderio ir Viparos tarpupyje ir vi­ siškai skirtingą nuo Ulmigerijos, apie kurią kalbėsime vėliau, atgręžė savo ginklus prieš vandalus, arba sve- bogermanus, gyvenusius prie Vyslos vidurupio. Visa tai įvyko pačioje II krikščioniškosios eros amžiaus pradžio­ je.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

Apie šią tautą senovės ty­ rinėtojai ničnieko neaiškina. Plinijus rašo, kad spaliai buvę kairiojoje Dono pakrantėje, prie Kimerijos Bospo­ ro2; šis teiginys, paimtas iš senovės geografų ir esantis Plinijaus kompiliacijose, rodo, kad ši tauta buvusi labai sena, be to, Jordanas teigia, kad spaliai gyveno dabarti­ nėje Mazovijoje. Norint sužinoti Filimero žygio kryptį, reikia prisiminti, kad pirmiausia spaliai atvyko į tas Va­ karų šalis nuo Azovo jūros, o vėliau visi ar galbūt veik­ lesnė jų dalis keliavo su gotais.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

Taigi pakeliui nuo Vyslos iki Dnepro jie turėjo kažkur\nžiemoti; sprendžiant iš lėto ėjimo, jie turėjo keltis per Ne­\nmuną tarp Gardino ir Belicos ir užkliudyti kraštus, kur\nbuvo pietinė Lietuvos dalis.\n73\nJordanas, kurio daugelį smulkmenų apie gotus pa­\nnaudojome, taip žavisi savo į Rytus iškeliavusių kraštie­\nčių, pavadintų ostgotais, žygdarbiais, kad beveik visai\npamiršta pusę genties, kuri liko kairiojoje Vyslos pakran­\ntėje. Tačiau mes norime skaityti ne tokias pagyras, bet\nlabiau mus dominančius dalykus.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

Apie estus nėra žinių nuo Tacito laikų iki Teodoriko Didžiojo, turėjusio santykių su Bal­ tijos jūros pakrančių gyventojais, kurie prekiavo gintaru ir buvo vadinami estais2. Vėliau Jordanas, gotų istorikas, daugiausia rėmęsis Kasiodoru ir veikiausiai jį perdirbinė­ jęs, mini estus, kurie taip pat gyveną jūros pakrantėje3. Sis autorius, aprašinėdamas Rytų gotų valdovo Germana- riko įtaką Europos vakaruose gyvenančioms tautoms ir gentims, sako: „Turbūt tas pats karalius Germanarikas savo išmintimi užėmė ilgą Vokiečių okeano pakrantės kraštą ir pavergė estų tautą“4.