Jordanas

PDF 287

Krikštytojas, šv.\n Ostrorogas\n Popė\n vad. Anlantu, Austrijos k.\n Vienuolis, br.\nJordanas, gotų istorikas\n Varmės vysk. valdytojas\nJozuė\nJucevičius L. A.\nJučas M.\nJudas\nJudas Makabėjus\nJuodutis (D.— Jodute)\nJurginis J. (Юргинис Ю.)\nJurgis šv.

PDF 63

Kažkokia alanų da­ lis persikėlė į Europos pietvakarius: vieni iš jų įsikūrė Galijoje prie Ligieros upės, kiti pateko į Ispaniją, kur gyveno susimaišę su gotais; iš čia atsiradęs Gotoalanijos provincijos pavadinimas, — šiandien tai Katalonija. Į vakarus, pasak Jordano, keliavę tie alanai, kurie anks­ čiau gyveno Panonijoje, o iš ten kartu su vandalais jie turėjo bėgti nuo gotų, kuriuos vijo hunai; taip drauge su jais už Pirėnų atsidūrė ir dalis gotų. 48 Pagaliau dar vienas alanų būrys persikėlė į šiaurės vakarus, j Vandaliją; kai kurie, kaip teigia Arnianas Marcelinas2, apsigyveno Vyslos ir Nemuno tarpupyje.

PDF 84

Atvykusių iš Skandinavijos gotų galia toly­ džio vis didėjo, iš gimtosios žemės kėlėsi vis nauji gy­ ventojai, stiprėjo karingumo dvasia. Po pergalių prieš kaimynus (jas aprašė gotų rašytojas Jordanas), ypač prieš ulmerugius, gentį, kuri priklausė germanų tautos rugių kartai ir buvo gimininga patiems gotams, gotai, nusiau­ bę jų kraštą, plytėjusį Oderio ir Viparos tarpupyje ir vi­ siškai skirtingą nuo Ulmigerijos, apie kurią kalbėsime vėliau, atgręžė savo ginklus prieš vandalus, arba sve- bogermanus, gyvenusius prie Vyslos vidurupio. Visa tai įvyko pačioje II krikščioniškosios eros amžiaus pradžio­ je.

PDF 85

Apie šią tautą senovės ty­ rinėtojai ničnieko neaiškina. Plinijus rašo, kad spaliai buvę kairiojoje Dono pakrantėje, prie Kimerijos Bospo­ ro2; šis teiginys, paimtas iš senovės geografų ir esantis Plinijaus kompiliacijose, rodo, kad ši tauta buvusi labai sena, be to, Jordanas teigia, kad spaliai gyveno dabarti­ nėje Mazovijoje. Norint sužinoti Filimero žygio kryptį, reikia prisiminti, kad pirmiausia spaliai atvyko į tas Va­ karų šalis nuo Azovo jūros, o vėliau visi ar galbūt veik­ lesnė jų dalis keliavo su gotais.

PDF 86

Taigi pakeliui nuo Vyslos iki Dnepro jie turėjo kažkur\nžiemoti; sprendžiant iš lėto ėjimo, jie turėjo keltis per Ne­\nmuną tarp Gardino ir Belicos ir užkliudyti kraštus, kur\nbuvo pietinė Lietuvos dalis.\n73\nJordanas, kurio daugelį smulkmenų apie gotus pa­\nnaudojome, taip žavisi savo į Rytus iškeliavusių kraštie­\nčių, pavadintų ostgotais, žygdarbiais, kad beveik visai\npamiršta pusę genties, kuri liko kairiojoje Vyslos pakran­\ntėje. Tačiau mes norime skaityti ne tokias pagyras, bet\nlabiau mus dominančius dalykus.

PDF 91

Apie estus nėra žinių nuo Tacito laikų iki Teodoriko Didžiojo, turėjusio santykių su Bal­ tijos jūros pakrančių gyventojais, kurie prekiavo gintaru ir buvo vadinami estais2. Vėliau Jordanas, gotų istorikas, daugiausia rėmęsis Kasiodoru ir veikiausiai jį perdirbinė­ jęs, mini estus, kurie taip pat gyveną jūros pakrantėje3. Sis autorius, aprašinėdamas Rytų gotų valdovo Germana- riko įtaką Europos vakaruose gyvenančioms tautoms ir gentims, sako: „Turbūt tas pats karalius Germanarikas savo išmintimi užėmė ilgą Vokiečių okeano pakrantės kraštą ir pavergė estų tautą“4.

PDF 99

Kaip slavai atsirado ‘šiose lygumose arba kaip\nir iš kur ten pateko, — nėra mūsų veikalo tyrimų tikslas.\nPasakysime tiktai tiek, kad venedams priklausė ne viena\ngentis, labai dominanti mūsų veikalą, o panagrinėję pa­\nties Tacito ištrauką2, Jordano3 ir Naruševičiaus4 požiūrį,\ndar labiau sustiprinsime šią nuomonę. Galėjo būti, kad\nvenedų slavams ikikrikščioniškosios eros amžiais ar kiek\nvėliau priklausė kuri nors Baltijos jūros pakrantė tarp\nVyslos ir Dauguvos žiočių, iš kur jie buvo išstumti iš\nrytų slenkančių genčių; jų pėdsakas išliko Vindavos upės\npavadinime; be to, Vinidų, Vinidarių pavardę dera lai­\nkyti lietuviškos kilmės.

PDF 253

Pirmiausia šią žinią randame Jordano darbuose1, kai šis autorius pasakoja apie karaliaus Fili­ mero žygį 161 metais j Rytų Europos kraštus; tuomet, persikėlę j dešiniąją Vyslos pakrantę, gotai pirmiausia pa­ teko j kraštą, vadinamą Owim. Vėlesni istorijos tyrinė­ tojai įrodė, kad tas kraštas buvo šiandienė Prūsija. Tarp mokslininkų ¡buvęs Hugo Grocijus2*, taip ¡pat Pilypas Kjiu- veris3**, kuris rašo: „Žemė Owim, plytėjusi priešais go­ tus, yra ne kokia kita, o dabar vadinama Prūsija, pilna pelkių ir ežerų, sunki armijai keliauti ir daugelyje vietų visiškai neįžengiama; šią žemę net ir šiais laikais saksai vadina Owimu.

PDF 253

Pagaliau ir ¡pats Naruševičius, žinojęs tuos pačius ir, ko gero, dar ir kitus mums nežinomus įro­ dymus, visiškai rėmė šią nuomonę4. 247 Tas pats Jordanas, puikiai išmanęs istoriją ¡gotų, nuo neatmenamų laikų turėjusių glaudžių santykių su lietuvių žemėmis, tikriausiai žinojo jų geografinę padėtį ir pava­ dinimus, be to, jo žinios mums labai svarbios. Jis, Įpasa­ kodamas apie vėlesnius įvykius po karaliaus Filimero val­ dymo, tarp Pavyslio gyvenamųjų vietovių, buvusių prie pat jūros, rašo: ,,Okeano pakrantėje, kur įteka trys Vys­ los šakos, gyvena iš įvairių tautų susidarę vidivariai.

PDF 275

Pirmoji gyvenvietė pagal skirius buvo pavadinta Ski­\nreikomis, o antroji pagal hirius — Hirkomis (Jornand. Goths. C. 3).\nJordanas to žodžio rašyboje randa klaidą ir taiso ją į Lethas. Kad ir\nkaip ten būtų, jis labai artimas mūsų teiginiui.

PDF 287

281 Latvijos dalys. Agazirai, Agazziry. Senovės tyrinėto­ jai šią gentį priskiria prie lietuvių. Jordanas rašo: „Prie Vyslos žiočių yra vidivarai, o už jų estai, su kuriais ri­ bojasi agazirai; tai labai karinga gentis, nesėjanti javų, gyvenanti iš gyvulių auginimo ir medžioklės“3.

PDF 253

Pirmiausia šią žinią randame Jordano darbuose1, kai šis autorius pasakoja apie karaliaus Fili­ mero žygį 161 metais j Rytų Europos kraštus; tuomet, persikėlę j dešiniąją Vyslos pakrantę, gotai pirmiausia pa­ teko j kraštą, vadinamą Owim. Vėlesni istorijos tyrinė­ tojai įrodė, kad tas kraštas buvo šiandienė Prūsija. Tarp mokslininkų ¡buvęs Hugo Grocijus2*, taip ¡pat Pilypas Kjiu- veris3**, kuris rašo: „Žemė Owim, plytėjusi priešais go­ tus, yra ne kokia kita, o dabar vadinama Prūsija, pilna pelkių ir ežerų, sunki armijai keliauti ir daugelyje vietų visiškai neįžengiama; šią žemę net ir šiais laikais saksai vadina Owimu.

PDF 406

Svarbiausias jo veikalas — sutrum­ pintas neišlikusios romėno Kasiodoro 12 to­ mų „Gotų istorijos“ atpasakojimas. Jis papil­ dytas Jordano stebėjimais ir pavadintas „Apie gotų kilmę ir veiklą“ (De origine actuąue ge- tarum liber / / Procopius Caesarensis. De re- bus Gothorum, Persarum ac Vandalorum libri VII.