Lietuvos istorijos žinių lobynas
Autorius
18 teiginių22 įrašai3 ryšiai
Šaltiniai ir citatos
Visi 18 objekto teiginiai. Su kiekvienu teiginiu susietos citatos ir šaltiniai atveriami pačiame teiginyje.
Grįžti į objekto apžvalgą1–18 iš 18 teiginių
Jordanas buvo gotų istorikas.
PDF 287
Krikštytojas, šv. Ostrorogas Popė vad. Anlantu, Austrijos k. Vienuolis, br. Jordanas, gotų istorikas Varmės vysk. valdytojas Jozuė Jucevičius L. A. Jučas M. Judas Judas Makabėjus Juodutis (D.— Jodute) Jurginis J. (Юргинис Ю.) Jurgis šv.
Pasak Jordano, į vakarus keliavę Panonijoje gyvenę alanai kartu su vandalais bėgo nuo gotų, kuriuos vijo hunai.
PDF 63
Kažkokia alanų dalis persikėlė į Europos pietvakarius: vieni iš jų įsikūrė Galijoje prie Ligieros upės, kiti pateko į Ispaniją, kur gyveno susimaišę su gotais; iš čia atsiradęs Gotoalanijos provincijos pavadinimas, — šiandien tai Katalonija. Į vakarus, pasak Jordano, keliavę tie alanai, kurie anksčiau gyveno Panonijoje, o iš ten kartu su vandalais jie turėjo bėgti nuo gotų, kuriuos vijo hunai; taip drauge su jais už Pirėnų atsidūrė ir dalis gotų. 48 Pagaliau dar vienas alanų būrys persikėlė į šiaurės vakarus, j Vandaliją; kai kurie, kaip teigia Arnianas Marcelinas2, apsigyveno Vyslos ir Nemuno tarpupyje.
Jordanas aprašė gotų pergales prieš kaimynus, ypač prieš ulmerugius, kurių kraštą tarp Oderio ir Viparos gotai nusiaubė.
PDF 84
Atvykusių iš Skandinavijos gotų galia tolydžio vis didėjo, iš gimtosios žemės kėlėsi vis nauji gyventojai, stiprėjo karingumo dvasia. Po pergalių prieš kaimynus (jas aprašė gotų rašytojas Jordanas), ypač prieš ulmerugius, gentį, kuri priklausė germanų tautos rugių kartai ir buvo gimininga patiems gotams, gotai, nusiaubę jų kraštą, plytėjusį Oderio ir Viparos tarpupyje ir visiškai skirtingą nuo Ulmigerijos, apie kurią kalbėsime vėliau, atgręžė savo ginklus prieš vandalus, arba svebogermanus, gyvenusius prie Vyslos vidurupio. Visa tai įvyko pačioje II krikščioniškosios eros amžiaus pradžioje.
Jordanas teigė, kad spaliai gyveno dabartinėje Mazovijoje, o Narbutas šią žinią siejo su Filimero žygio kryptimi.
PDF 85
Apie šią tautą senovės tyrinėtojai ničnieko neaiškina. Plinijus rašo, kad spaliai buvę kairiojoje Dono pakrantėje, prie Kimerijos Bosporo2; šis teiginys, paimtas iš senovės geografų ir esantis Plinijaus kompiliacijose, rodo, kad ši tauta buvusi labai sena, be to, Jordanas teigia, kad spaliai gyveno dabartinėje Mazovijoje. Norint sužinoti Filimero žygio kryptį, reikia prisiminti, kad pirmiausia spaliai atvyko į tas Vakarų šalis nuo Azovo jūros, o vėliau visi ar galbūt veiklesnė jų dalis keliavo su gotais.
Narbutas vaizduoja Jordaną kaip labiau žavėjusįsi ostgotų žygdarbiais negu aprašiusį gotus, likusius kairiajame Vyslos krante.
PDF 86
Taigi pakeliui nuo Vyslos iki Dnepro jie turėjo kažkur žiemoti; sprendžiant iš lėto ėjimo, jie turėjo keltis per Nemuną tarp Gardino ir Belicos ir užkliudyti kraštus, kur buvo pietinė Lietuvos dalis. 73 Jordanas, kurio daugelį smulkmenų apie gotus panaudojome, taip žavisi savo į Rytus iškeliavusių kraštiečių, pavadintų ostgotais, žygdarbiais, kad beveik visai pamiršta pusę genties, kuri liko kairiojoje Vyslos pakrantėje. Tačiau mes norime skaityti ne tokias pagyras, bet labiau mus dominančius dalykus.
Jordanas, gotų istorikas, minėjo estus kaip jūros pakrantėje gyvenusią tautą ir rėmėsi Kasiodoru arba jį perdirbinėjo.
PDF 91
Apie estus nėra žinių nuo Tacito laikų iki Teodoriko Didžiojo, turėjusio santykių su Baltijos jūros pakrančių gyventojais, kurie prekiavo gintaru ir buvo vadinami estais2. Vėliau Jordanas, gotų istorikas, daugiausia rėmęsis Kasiodoru ir veikiausiai jį perdirbinėjęs, mini estus, kurie taip pat gyveną jūros pakrantėje3. Sis autorius, aprašinėdamas Rytų gotų valdovo Germanariko įtaką Europos vakaruose gyvenančioms tautoms ir gentims, sako: „Turbūt tas pats karalius Germanarikas savo išmintimi užėmė ilgą Vokiečių okeano pakrantės kraštą ir pavergė estų tautą“4.
Narbutas Jordano požiūrį pasitelkė kartu su Tacitu ir Naruševičiumi, svarstydamas venedams priklausiusių genčių klausimą.
PDF 99
Kaip slavai atsirado ‘šiose lygumose arba kaip ir iš kur ten pateko, — nėra mūsų veikalo tyrimų tikslas. Pasakysime tiktai tiek, kad venedams priklausė ne viena gentis, labai dominanti mūsų veikalą, o panagrinėję paties Tacito ištrauką2, Jordano3 ir Naruševičiaus4 požiūrį, dar labiau sustiprinsime šią nuomonę. Galėjo būti, kad venedų slavams ikikrikščioniškosios eros amžiais ar kiek vėliau priklausė kuri nors Baltijos jūros pakrantė tarp Vyslos ir Dauguvos žiočių, iš kur jie buvo išstumti iš rytų slenkančių genčių; jų pėdsakas išliko Vindavos upės pavadinime; be to, Vinidų, Vinidarių pavardę dera laikyti lietuviškos kilmės.
Pasak Narbuto perteikto Jordano pasakojimo, 161 m. Filimero žygyje gotai, persikėlę į dešinįjį Vyslos krantą, pirmiausia pateko į Owim kraštą.
PDF 253
Pirmiausia šią žinią randame Jordano darbuose1, kai šis autorius pasakoja apie karaliaus Filimero žygį 161 metais j Rytų Europos kraštus; tuomet, persikėlę j dešiniąją Vyslos pakrantę, gotai pirmiausia pateko j kraštą, vadinamą Owim. Vėlesni istorijos tyrinėtojai įrodė, kad tas kraštas buvo šiandienė Prūsija. Tarp mokslininkų ¡buvęs Hugo Grocijus2*, taip ¡pat Pilypas Kjiuveris3**, kuris rašo: „Žemė Owim, plytėjusi priešais gotus, yra ne kokia kita, o dabar vadinama Prūsija, pilna pelkių ir ežerų, sunki armijai keliauti ir daugelyje vietų visiškai neįžengiama; šią žemę net ir šiais laikais saksai vadina Owimu.
Jordanas rašė, kad Okeano pakrantėje prie trijų Vyslos žiočių šakų gyveno iš įvairių tautų susidarę vidivariai.
PDF 253
Pagaliau ir ¡pats Naruševičius, žinojęs tuos pačius ir, ko gero, dar ir kitus mums nežinomus įrodymus, visiškai rėmė šią nuomonę4. 247 Tas pats Jordanas, puikiai išmanęs istoriją ¡gotų, nuo neatmenamų laikų turėjusių glaudžių santykių su lietuvių žemėmis, tikriausiai žinojo jų geografinę padėtį ir pavadinimus, be to, jo žinios mums labai svarbios. Jis, Įpasakodamas apie vėlesnius įvykius po karaliaus Filimero valdymo, tarp Pavyslio gyvenamųjų vietovių, buvusių prie pat jūros, rašo: ,,Okeano pakrantėje, kur įteka trys Vyslos šakos, gyvena iš įvairių tautų susidarę vidivariai.
Narbutas nurodo, kad Jordanas žodžio rašyboje įžvelgė klaidą ir taisė ją į formą Lethas.
PDF 275
Pirmoji gyvenvietė pagal skirius buvo pavadinta Skireikomis, o antroji pagal hirius — Hirkomis (Jornand. Goths. C. 3). Jordanas to žodžio rašyboje randa klaidą ir taiso ją į Lethas. Kad ir kaip ten būtų, jis labai artimas mūsų teiginiui.
Jordanas rašė, kad už estų ribojosi agazirai, labai karinga gentis, gyvenusi iš gyvulių auginimo ir medžioklės.
PDF 287
281 Latvijos dalys. Agazirai, Agazziry. Senovės tyrinėtojai šią gentį priskiria prie lietuvių. Jordanas rašo: „Prie Vyslos žiočių yra vidivarai, o už jų estai, su kuriais ribojasi agazirai; tai labai karinga gentis, nesėjanti javų, gyvenanti iš gyvulių auginimo ir medžioklės“3.
Pirmiausia šią žinią randame Jordano darbuose1, kai šis autorius pasakoja apie karaliaus Fili mero žygį 161 metais j Rytų Europos kraštus; tuomet, persikėlę j dešiniąją Vyslos pakrantę, gotai pirmiausia pa teko j kraštą, vadinamą Owim. Vėlesni istorijos.
PDF 253
Pirmiausia šią žinią randame Jordano darbuose1, kai šis autorius pasakoja apie karaliaus Filimero žygį 161 metais j Rytų Europos kraštus; tuomet, persikėlę j dešiniąją Vyslos pakrantę, gotai pirmiausia pateko j kraštą, vadinamą Owim. Vėlesni istorijos tyrinėtojai įrodė, kad tas kraštas buvo šiandienė Prūsija. Tarp mokslininkų ¡buvęs Hugo Grocijus2*, taip ¡pat Pilypas Kjiuveris3**, kuris rašo: „Žemė Owim, plytėjusi priešais gotus, yra ne kokia kita, o dabar vadinama Prūsija, pilna pelkių ir ežerų, sunki armijai keliauti ir daugelyje vietų visiškai neįžengiama; šią žemę net ir šiais laikais saksai vadina Owimu.
Jis papil dytas Jordano stebėjimais ir pavadintas „Apie gotų kilmę ir veiklą“ (De origine actuąue getarum liber / / Procopius Caesarensis.
PDF 406
Svarbiausias jo veikalas — sutrumpintas neišlikusios romėno Kasiodoro 12 tomų „Gotų istorijos“ atpasakojimas. Jis papildytas Jordano stebėjimais ir pavadintas „Apie gotų kilmę ir veiklą“ (De origine actuąue getarum liber / / Procopius Caesarensis. De rebus Gothorum, Persarum ac Vandalorum libri VII.
Be viso to, dar prisiminkime, ką dėstė daug seno vės autorių nuo Jordano ir net iki Rudbeko ir Ba sės apie Šiaurės tautų lopšį.
PDF 38
Be viso to, dar prisiminkime, ką dėstė daug senovės autorių nuo Jordano* ir net iki Rudbeko** ir Basės*** apie Šiaurės tautų lopšį.
Į vakarus, pasak Jordano, keliavę tie alanai, kurie anks čiau gyveno Panonijoje, o iš ten kartu su vandalais jie turėjo bėgti nuo gotų, kuriuos vijo hunai; taip drauge su jais už Pirėnų atsidūrė ir dalis gotų.
PDF 63
Kažkokia alanų dalis persikėlė į Europos pietvakarius: vieni iš jų įsikūrė Galijoje prie Ligieros upės, kiti pateko į Ispaniją, kur gyveno susimaišę su gotais; iš čia atsiradęs Gotoalanijos provincijos pavadinimas, — šiandien tai Katalonija. Į vakarus, pasak Jordano, keliavę tie alanai, kurie anksčiau gyveno Panonijoje, o iš ten kartu su vandalais jie turėjo bėgti nuo gotų, kuriuos vijo hunai; taip drauge su jais už Pirėnų atsidūrė ir dalis gotų. 48 Pagaliau dar vienas alanų būrys persikėlė į šiaurės vakarus, j Vandaliją; kai kurie, kaip teigia Arnianas Marcelinas2, apsigyveno Vyslos ir Nemuno tarpupyje.
Jordano senelis buvo alanų karaliaus Kartdakso sekretorius.
PDF 64
Taip pat yra įrodymų, jog alanai buvo susigiminiavę su gotais, kuriuos aprašo Jordanas2. Jo aprašymai yra svarbūs, nes susiję su pačiu autoriumi, kuris, būdamas gotas, gerai pažinojo alanus, — jo senelis buvo alanų karaliaus Kartdakso sekretorius.
Jordanas rašo: „Prie Vyslos žiočių yra vidivarai, o už jų estai, su kuriais ri bojasi agazirai; tai labai karinga gentis, nesėjanti javų, gyvenanti iš gyvulių auginimo ir medžioklės“3.
PDF 287
281 Latvijos dalys. Agazirai, Agazziry. Senovės tyrinėtojai šią gentį priskiria prie lietuvių. Jordanas rašo: „Prie Vyslos žiočių yra vidivarai, o už jų estai, su kuriais ribojasi agazirai; tai labai karinga gentis, nesėjanti javų, gyvenanti iš gyvulių auginimo ir medžioklės“3.
Vėliau Jordanas, gotų istorikas, daugiausia rėmęsis Kasiodoru ir veikiausiai jį perdirbinė jęs, mini estus, kurie taip pat gyveną jūros.
PDF 91
Apie estus nėra žinių nuo Tacito laikų iki Teodoriko Didžiojo, turėjusio santykių su Baltijos jūros pakrančių gyventojais, kurie prekiavo gintaru ir buvo vadinami estais2. Vėliau Jordanas, gotų istorikas, daugiausia rėmęsis Kasiodoru ir veikiausiai jį perdirbinėjęs, mini estus, kurie taip pat gyveną jūros pakrantėje3. Sis autorius, aprašinėdamas Rytų gotų valdovo Germanariko įtaką Europos vakaruose gyvenančioms tautoms ir gentims, sako: „Turbūt tas pats karalius Germanarikas savo išmintimi užėmė ilgą Vokiečių okeano pakrantės kraštą ir pavergė estų tautą“4.