Herodotas

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

Tad šis kraštas turėtų būti Rogačiovo apylinkėse ir aukščiau. Buvo atkakliai ieškoma tokio pavadinimo upės, bet nerasta; mes manome, kad tai turėtų būti dabartinė Desna, o Hipakyris dabar vadinamas Seimo upe. Šios upės, susiliejančios netoli Dnepro žiočių, iš tikrųjų išteka iš skirtingų kraštų; tai sako ir Herodotas.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

Skitų įpročius, papročius ir religiją iš dalies aprašė Herodotas, bet tai nelabai reikalinga mūsų dalykui.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

Tuoj už Desnos prasideda pilkapių kraštas, ir prie Rogačiovo jų yra daugiausia; jie iš dalies sukaupti viename plote, iš dalies išsklaidyti, įvairaus dydžio, todėl visas šis kraštas atrodo tarsi didelis kapinynas. Herodotas raišo-, kaid karalių kapai* yra pas gerus, kurie gyvena tolimuosiuose Geruose ir kapinėse. Vadinasi, būta skitų gerų—kapakasių genties, kažkokios skitų kastos, kuri gyveno šiame miškingame krašte — visos genties kapinėse.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

Vadinasi, įrodę Karkinito įlankos ir Karkinęs miesto egzistavimo prie skitų žemdirbių gyvenamos Dnepro dalies tikėtinumą ir remdamiesi tuo, ką anksčiau išdėstėme, aptinkame ir jo ištakų įrodymų. Savo ruožtu graikų boristeniečių prekybiniai santykiai su skitų žemdirbiais lėmė, jog pirmieji apsigyveno Kankinėje. Herodotas, keliaudamas po Skitiją, be abejo, turėjo lankytis šioje vietoje, nes, kaip matome iš jo aprašymų, jis bandė nustatyti kelią į šiaurę ir ketino tęsti savo kelionę į tą pusę. Jam labiausiai rūpėjo gauti žinių apie šiaurines jūras bei jų produktus, ypač alavą ir gintarą.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

Tuoj už Desnos prasideda pilkapių kraštas, ir prie Rogačiovo jų yra daugiausia; jie iš dalies sukaupti viename plote, iš dalies išsklaidyti, įvairaus dydžio, todėl visas šis kraštas atrodo tarsi didelis kapinynas. Herodotas raišo-, kaid karalių kapai* yra pas gerus, kurie gyvena tolimuosiuose Geruose ir kapinėse. Vadinasi, būta skitų gerų—kapakasių genties, kažkokios skitų kastos, kuri gyveno šiame miškingame krašte — visos genties kapinėse.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

Herodotas teigia, kad iki šio krašto nuo Dnepro žiočių reikia plaukti 40 dienų, o tai, anot Lelevelio apskaičiavimų2, turėtų prilygti maždaug 4000 stadijų.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

E Noelis mano, kad Kabirus anksčiausiai pradėta garbinti Egipte, kadangi Memfyje buvo seniausia jų šventykla. Herodotas sako, kad pelazgai, iš Samotrakės salos atsikėlę į Pelaponesą, atsinešė dalį Kabirų ir įvedė paslaptingą jų garbinimo ritualą. Antikos laikais šviesiausi ir žymiausi žmonės veržėsi būti tų paslapčių dalyviais.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

Lietuvių prisirišimas prie šventųjų miškų neišnyko iš karto, pasikeitus tikėjimui; vietos dokumentuose, senesniuose už XVIII amžių, tarp reikšmingesnių nekilnojamojo turto objektų randame nuolat minimus miškus: kartais kalbama apie mišką su kovarniais, tai reikštų seniai suaugusį mišką, nes tie paukščiai yra įpratę krauti lizdus aukščiausiuose medžiuose, tankiausiame miške ar nuošaliausiose vietose. Šventyklos Herodotas ir Strabonas tikina, kad egiptiečiai ir finikiečiai pirmieji pradėjo statyti šventyklas dievams arba pastatus, kuriuose jie būdavo garbinami. O persai ir kitos Rytų tautos dar ilgai tų statinių nežinojo; joms aukų atnašavimo vieta buvo kalnai.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

Ant laidotuvių laužo su mirusiojo kūnu būdavo kraunama viskas, kas velionio gyvenime buvo malonaus arba reikalingo ar buvo jo puošmena. Šiuo požiūriu sekta senovės galais ir skandinavais bei daugeliu kitų įvairių tautų. Pasak Herodoto, skitai, laidodami savo karalius, taip pat užmušdavo jų mylimiausius tarnus.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

Pirmykštėje žmonių visuomenėje tautos sunkiai pakęsdavo šalia savęs svetimos giminės ir kalbos žmones, o gentainių pagalbą ir abipusę draugystę labai brangino; tai rodo pavyzdžiai tautų, išlikusių bendruomeninio gyvenimo kūdikystės lygio ir atrastų mūsų amžiais. Minėtų pelazgų palikuonių turėjo būti ant kairiojo Dono vidurupio kranto. Tai mini ir Herodotas*, teigdamas, kad tisagetai gyvenę toliau į šiaurę, už gelonų gyvenamo krašto.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

Manoma, kad šis pavadinimas atsirado ne iš itin gausios tautos, turėjusios tokį vardą, tačiau istoriškai pirmykštė jos kilmė taip ir nenustatyta. Herodotas, pats tiksliausias iš senovės rašytojų, palikęs tiek daug pasaulio istoriją dominančių smulkmenų, sarmatams skiria pusiau pasakiškas ištakas, neva jie yra neteisėto guolio vaikai, gimę iš amazonių ir skitų. Tačiau tai nepaaiškina šios genties istorijos, o tik rodo, kad ji esanti pusiau skitų kilmės.