Pasak Herodoto, pelazgai iš Samotrakės į Peloponesą atsinešė dalį Kabirų ir įvedė paslaptingą jų garbinimo ritualą. Herodotas ir Strabonas tikino, kad egiptiečiai ir finikiečiai pirmieji pradėjo statyti dievams skirtas šventyklas. Pasak Herodoto, skitai, laidodami savo karalius, užmušdavo jų mylimiausius tarnus.
E Noelis mano, kad Kabi\nrus anksčiausiai pradėta garbinti Egipte, kadangi Memfyje bu\nvo seniausia jų šventykla. Herodotas sako, kad pelazgai, iš Sa-\nmotrakės salos atsikėlę į Pelaponesą, atsinešė dalį Kabirų ir\nįvedė paslaptingą jų garbinimo ritualą. Antikos laikais švie\nsiausi ir žymiausi žmonės veržėsi būti tų paslapčių dalyviais.
Lietuvių prisirišimas prie šventųjų miškų neišnyko iš kar\nto, pasikeitus tikėjimui; vietos dokumentuose, senesniuose už\nXVIII amžių, tarp reikšmingesnių nekilnojamojo turto objektų\nrandame nuolat minimus miškus: kartais kalbama apie mišką\nsu kovarniais, tai reikštų seniai suaugusį mišką, nes tie paukš\nčiai yra įpratę krauti lizdus aukščiausiuose medžiuose, tan\nkiausiame miške ar nuošaliausiose vietose.\nŠventyklos\nHerodotas ir Strabonas tikina, kad egiptiečiai ir finikiečiai\npirmieji pradėjo statyti šventyklas dievams arba pastatus, ku\nriuose jie būdavo garbinami. O persai ir kitos Rytų tautos dar\nilgai tų statinių nežinojo; joms aukų atnašavimo vieta buvo\nkalnai.
Ant laidotuvių laužo su miru\nsiojo kūnu būdavo kraunama viskas, kas velionio gyvenime\nbuvo malonaus arba reikalingo ar buvo jo puošmena. Šiuo po\nžiūriu sekta senovės galais ir skandinavais bei daugeliu kitų\nįvairių tautų. Pasak Herodoto, skitai, laidodami savo karalius,\ntaip pat užmušdavo jų mylimiausius tarnus.
Pirmykštėje žmonių visuomenėje tautos sun\nkiai pakęsdavo šalia savęs svetimos giminės ir kalbos\nžmones, o gentainių pagalbą ir abipusę draugystę labai\nbrangino; tai rodo pavyzdžiai tautų, išlikusių bendruo\nmeninio gyvenimo kūdikystės lygio ir atrastų mūsų am\nžiais. Minėtų pelazgų palikuonių turėjo būti ant kai\nriojo Dono vidurupio kranto. Tai mini ir Herodotas*,\nteigdamas, kad tisagetai gyvenę toliau į šiaurę, už gelonų\ngyvenamo krašto.
Manoma, kad šis pavadinimas atsirado ne iš itin gausios tautos, turėjusios tokį vardą, tačiau istoriš kai pirmykštė jos kilmė taip ir nenustatyta. Herodotas, pats tiksliausias iš senovės rašytojų, palikęs tiek daug pasaulio istoriją dominančių smulkmenų, sarmatams ski ria pusiau pasakiškas ištakas, neva jie yra neteisėto guo lio vaikai, gimę iš amazonių ir skitų. Tačiau tai nepaaiš kina šios genties istorijos, o tik rodo, kad ji esanti pu siau skitų kilmės.
Pirmosios jų gyvenvietės turėjo būti Očekovo miesto apy linkėse, nes kažkur ten buvo Gelono miestas. Herodotas prisimena buvus tokį miestą prie Juodosios jūros, kur netoliese buvo ir Dioskūrija; būtent šios vietos garsėjo didžiulėmis prekyvietėmis, į kurias susirinkdavo nesu skaičiuojamos minios žmonių iš maždaug trijų šimtų genčių, įvairių savo kalba ir gyvenamąja vieta1. Kada įvyko ta revoliucija, privertusi gelonus išvykti iš empo riumų, nėra jokių žinių; tikra tik tai, kad iki Darijaus žygio prieš Skitiją gelonai jau seniai gyveno tarp budi nu, susiliejo su jais ir sudarė vieną tautą.