Pasak Herodoto, pelazgai iš Samotrakės į Peloponesą atsinešė dalį Kabirų ir įvedė paslaptingą jų garbinimo ritualą.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 112
E Noelis mano, kad Kabi\nrus anksčiausiai pradėta garbinti Egipte, kadangi Memfyje bu\nvo seniausia jų šventykla. Herodotas sako, kad pelazgai, iš Sa-\nmotrakės salos atsikėlę į Pelaponesą, atsinešė dalį Kabirų ir\nįvedė paslaptingą jų garbinimo ritualą. Antikos laikais švie\nsiausi ir žymiausi žmonės veržėsi būti tų paslapčių dalyviais.
Herodotas ir Strabonas tikino, kad egiptiečiai ir finikiečiai pirmieji pradėjo statyti dievams skirtas šventyklas.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 264
Lietuvių prisirišimas prie šventųjų miškų neišnyko iš kar\nto, pasikeitus tikėjimui; vietos dokumentuose, senesniuose už\nXVIII amžių, tarp reikšmingesnių nekilnojamojo turto objektų\nrandame nuolat minimus miškus: kartais kalbama apie mišką\nsu kovarniais, tai reikštų seniai suaugusį mišką, nes tie paukš\nčiai yra įpratę krauti lizdus aukščiausiuose medžiuose, tan\nkiausiame miške ar nuošaliausiose vietose.\nŠventyklos\nHerodotas ir Strabonas tikina, kad egiptiečiai ir finikiečiai\npirmieji pradėjo statyti šventyklas dievams arba pastatus, ku\nriuose jie būdavo garbinami. O persai ir kitos Rytų tautos dar\nilgai tų statinių nežinojo; joms aukų atnašavimo vieta buvo\nkalnai.
Pasak Herodoto, skitai, laidodami savo karalius, užmušdavo jų mylimiausius tarnus.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 365
Ant laidotuvių laužo su miru\nsiojo kūnu būdavo kraunama viskas, kas velionio gyvenime\nbuvo malonaus arba reikalingo ar buvo jo puošmena. Šiuo po\nžiūriu sekta senovės galais ir skandinavais bei daugeliu kitų\nįvairių tautų. Pasak Herodoto, skitai, laidodami savo karalius,\ntaip pat užmušdavo jų mylimiausius tarnus.
Herodotas minėjo, kad tisagetai gyvenę toliau į šiaurę, už gelonų gyvenamo krašto.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 41
Pirmykštėje žmonių visuomenėje tautos sun\nkiai pakęsdavo šalia savęs svetimos giminės ir kalbos\nžmones, o gentainių pagalbą ir abipusę draugystę labai\nbrangino; tai rodo pavyzdžiai tautų, išlikusių bendruo\nmeninio gyvenimo kūdikystės lygio ir atrastų mūsų am\nžiais. Minėtų pelazgų palikuonių turėjo būti ant kai\nriojo Dono vidurupio kranto. Tai mini ir Herodotas*,\nteigdamas, kad tisagetai gyvenę toliau į šiaurę, už gelonų\ngyvenamo krašto.
Herodotas sarmatams priskyrė pusiau pasakiškas ištakas iš amazonių ir skitų.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 59
Manoma, kad šis pavadinimas atsirado ne iš itin gausios tautos, turėjusios tokį vardą, tačiau istoriš kai pirmykštė jos kilmė taip ir nenustatyta. Herodotas, pats tiksliausias iš senovės rašytojų, palikęs tiek daug pasaulio istoriją dominančių smulkmenų, sarmatams ski ria pusiau pasakiškas ištakas, neva jie yra neteisėto guo lio vaikai, gimę iš amazonių ir skitų. Tačiau tai nepaaiš kina šios genties istorijos, o tik rodo, kad ji esanti pu siau skitų kilmės.
Herodotas minėjo prie Juodosios jūros buvus Gelono miestą, netoli prekyvietėmis garsėjusios Dioskūrijos.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 80
Pirmosios jų gyvenvietės turėjo būti Očekovo miesto apy linkėse, nes kažkur ten buvo Gelono miestas. Herodotas prisimena buvus tokį miestą prie Juodosios jūros, kur netoliese buvo ir Dioskūrija; būtent šios vietos garsėjo didžiulėmis prekyvietėmis, į kurias susirinkdavo nesu skaičiuojamos minios žmonių iš maždaug trijų šimtų genčių, įvairių savo kalba ir gyvenamąja vieta1. Kada įvyko ta revoliucija, privertusi gelonus išvykti iš empo riumų, nėra jokių žinių; tikra tik tai, kad iki Darijaus žygio prieš Skitiją gelonai jau seniai gyveno tarp budi nu, susiliejo su jais ir sudarė vieną tautą.
Herodotas teigė, kad gelonai ir budinai turėjo tvirtovių bei nekilnojamojo turto, kurį sunaikino persų antpuolis.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 81
66 Gelonų-budinų respublika, kaip anksčiau rašėme (§ 57), būdama gana tankiai gyvenama, turėjo nelabai di delius žemės plotus; tai irgi liudija, jog čia daugiau dė mesio buvo skiriama žemdirbystei negu gyvulininkystei. Pats Herodotas, tą patį manydamas apie gelonus ir bu dinus, teigia, jog jie turėję tvirtoves ir tokį nekilnojamąjį turtą, kurį sunaikino persų antpuolis. Šio karo metu jie buvo ištikimiausi ir uoliausi skitų sąjungininkai.
Herodotas, Talis, Aristotelis, Teofrastas ir Pitėjas Masilietis žinojo gintarą bei jo savybes.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 150
Herodotas ¡savo kelionės po Skitiją metu teiravosi \napie gintaringas vietas; boristeniečiai, ariba Padneprės \ngraikų kolonistai, jam pasakoję, jog šis produktas pasie\nkiąs juos iš šiaurės vakaruose esančios jūros. Bet turbūt \ndėl kažkokio ¡pirkliško pavydo jie tiksliai nenurodė nei \nvietos, iš kur jis gabenamas, nei kelio, kuriuo jį veždavo. \nKeliautojas tik sužinojo, kad jis renkamas prie Eridano \nupės, įtekančios į minėtą jūrą; Dionyzas iš Charakso vėl\ngi kalba apie gintarą, randamą ten, kur Aldeskos upė \nįteka į Šiaurės jūrą3.
Teodoro Narbuto pasakojime Herodotas, keliaudamas po Skitiją, teiravosi boristeniečių apie gintaringas vietas.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 150
* * * II skyrius S E N O V Ė S G E O G R A F I N Ė S Ž I N I O S A P I E L I E T U V I Ų G Y V E N A M Ą S I A S Ž E M E S 155 Tyrinėjimas ir stebėjimai. Priartinus mūsų tyrimus prie geografijos, pirmiausia reikia kreiptis ¡patarimo į istorijos tėvą. Herodotas ¡savo kelionės po Skitiją metu teiravosi apie gintaringas vietas; boristeniečiai, ariba Padneprės graikų kolonistai, jam pasakoję, jog šis produktas pasie kiąs juos iš šiaurės vakaruose esančios jūros.
Anot Herodoto, skitiškas žodis „Arimą“ reiškė skaitvardį „vienas“.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 257
1 šį klausimą sunku atsakyti. Tik viena yra tikra, jog, anot Herodoto, Arimą skitiskai reiškė skaitvardį „vie nas“2. Tad ir tas skitiškas lietuvių tautos pavadinimas galėjęs būti kildinamas iš to, kad ji buvo dviejų tautų, gelonų ir budinu, junginys, atsiradęs dar Slkitijos klestė jimo laikais, o pavadinimas galbūt atsineštas iš Rytų ir romėnams žinomas iš alanų bei masagetų pasakojimų; jie šią lygą žinojo dar rytuose.
Herodotas buvo kilęs iš Halikarnaso, gimė apie 484 m. pr. Kr. ir mirė apie 400 m. pr. Kr.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 376
Peržvelgėme visus mums žinomus išspausdintus ty rinėjimus apie Gero upę ir kraštą, be to, stebėjome patys vietoje, bet negalėjome sutikti su jokia išvada. Niekas iš gerai pažintų dalykų neatitinka labiau tikrovės už mūsų 1 Herodotas buvo kilęs iš Halikarnaso, dorėnų krašto. Jis gimė apie 484 metus, mirė apie 400 metus prieš Kristaus gimimą. Begis, Šamo saloje jis pirkliavo. Mokytas, protingas vyras sugebėjo smal sumą derinti su sveiku protu, aplankė dalį Azijos, Afriką, Siaurės Graikiją, pabuvo vakarinėse Juodosios jūros pakrantėse, gyveno 01- biįoje ir tikriausiai apkeliavo Bugo bei Dnepro pakrantes.
Teodoro Narbuto manymu, Herodotas keliaudamas po Skitiją turėjo lankytis Kankinėje.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 378
Vadinasi, įrodę Karkinito įlankos ir Karkinęs miesto egzistavimo prie skitų žemdirbių gyvenamos Dnepro da lies tikėtinumą ir remdamiesi tuo, ką anksčiau išdėstėme, aptinkame ir jo ištakų įrodymų. Savo ruožtu graikų boristeniečių prekybiniai santy kiai su skitų žemdirbiais lėmė, jog pirmieji apsigyveno Kankinėje. Herodotas, keliaudamas po Skitiją, be abejo, turėjo lankytis šioje vietoje, nes, kaip matome iš jo ap rašymų, jis bandė nustatyti kelią į šiaurę ir ketino tęsti savo kelionę į tą pusę. Jam labiausiai rūpėjo gauti žinių apie šiaurines jūras bei jų produktus, ypač alavą ir gin tarą.
Herodotas IV knygoje rašė apie skitų kapus prie Molocho vandenų arba, kitų manymu, aukščiau kairiojo Dnepro kranto.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 384
O tas, kuris buvo piktas ir nusikalsdavo, negaudavo jokio pilkapio, ir jį surydavo žvėrys. Tai buvo karingi medžiokliai skitai“1. Herodotas rašo (IV knyga), kad prie Molocho van denų arba, kaip mano kiti, kažkur aukščiau kairiojo Dnep ro kranto matęs skitų kapų, o kiti, jo nuomone, turi būti kažkur šiauriau Gerų krašte, kur taip pat teka to paties pavadinimo upė; ten skitai nuo Dnepro žemupio atveža laidoti savo mirusiuosius galbūt dėl to, kad šis kraštas kažkada buvęs jų protėvių gyvenamoji vieta.
Teodoras Narbutas Herodoto darbuose rado seniausių žinių apie Meotų jūrą.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 388
Tai plačiau paaiškins\ndalykus, kurių kontūrus paliko Herodotas.\nReikėjo trisdešimt dienų, kad keliautojas iš Kolhų kraš\nto prie Fasio pasiektų Meotų jūrą1, apie kurią seniausių\nžinių randame H erodo to darbuose, nors graikai turi ir\ngerokai senesnes epochas siekiančių duomenų. Maždaug\n500 metais prieš Kristaus gimimą klestėjo prekyba tarp\nhelenų ir meotidų, nes tokį bendrinį pavadinimą turėjo\nPameotidės gyventojai2.
Teodoro Narbuto vertinimu, Herodoto aprašymuose yra nemažai neaiškių vietų.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 388
Maždaug \n500 metais prieš Kristaus gimimą klestėjo prekyba tarp \nhelenų ir meotidų, nes tokį bendrinį pavadinimą turėjo \nPameotidės gyventojai2. Herodoto aprašymuose yra ne\nmažai neaiškių vietų, ir taip bus ilgai, kol tinkamai pa\nnagrinėsime jas dabartinių ir praėjusių laikų dvasia. \nTai ir yra tikslas, kurio mes dar siekiame ir nuo kurio vis \nlabiau tolsime, kol liausimės praėjusio pasaulio dalykus \natkakliai ir su išankstine nuostata matuoti mūsų šiandie\nnos masteliais. Kritikuodami Herodoto patiklumą, taisy\nsime jo geografines klaidas ir tiesas, t. y. visuomet žvelg\nsime iš atitinkamos vėlesnių laikų pozicijos, mažų ma\nžiausiai neatsižvelgdami į išorinį žodžių pavidalą, jų \nreikšmės ir minčių atitikimą.
Teodoro Narbuto vertinimu, Herodoto žemėlapiai buvo mitologiniai, kosmografiniai, genealoginiai ir istoriniai, o ne tiksliai geografiniai.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 389
Taigi naujų laikų gabumams nebūdin\ngas praėjusių amžių tikėjimas, kuris buvo mokslinis, \nžmogiškas ir dieviškas taip, jog šiandien, žvelgdami į \npraeities veidrodį, suvokiame mūsų labai matematiškai \nribotą žvilgsni, kuris pastebi tik išorinius paviršius, vos \nįžiūri užtemdytus klonius, bet jokiu būdu negali nei jų \nišmatuoti, nei geriau pažinti. Būtent ši priežastis daro \nmus visiškai bejėgius spręsti apie tikrą reikšmę praėju\nsių laikų, jei jie patys savęs nepaaiškina; kalbant kitais \nžodžiais, galėtume būti pajėgūs istoriškumą padidinti fi\nlosofiškai arba kritiškai, nes kritika — filosofijos šaka.\nNei Homero, nei Herodoto žemėlapiai, kurie niekad \nnebuvo tikslūs astronominiai-geografiniai, bet apskritai \nmitologiniai, kosmografiniai, genealoginiai ir istoriniai, \nnesutampa su mūsų žemėlapiais, kuriems būdingos tiks\nlios matematinės projekcijos.
Pasak Herodoto, budinai buvo didelė ir gausi tauta, turėjusi mėlynas akis ir geltonai pilkšvus plaukus.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 391
Greta vidinio ežero kampo1 2, kur prasideda sauromatų gyvenamosios vietos, penkiolika dienų kelio į šiaurę3 plytėjo jų valdos, visiškai plikos žemės, kur toliau, kaip rašė Herodotas, prasidėjo tikras budinu kraštas; jame žaliavo tankus įvai rių medžių miškai. Toliau į šiaurę už jų vėl yra septynių dienų kelio dydžio dykuma (eųriųo^). Pasak tolesnių He- rodoto' pasakojimų4, budinai yra didelė ir gausi tauta, jie turi mėlynas akis ir geltonai pilkšvus plaukus (yXaiwóu te jtao laxvowg ègre %ai no§§ói)). Jų krašte stovi medinis miestas (jtožig guž.Luų); šis miestas vadinamas Gelonos (TeAwubg), o jo gynybinės sienos (xeTxog) kiekvienos kraštinės ilgis sudaro 30 stadijų; ji aukšta ir medinė, kaip ir jų bažnyčia.
Teodoras Narbutas nurodė iki tol rėmęsis Herodoto pasakojimu apie kelionę nuo Maetis ežero į žemyno gilumą.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 392
Kai \nskitai staiga dingo ir jų niekur nebuvo matyti, Darijus \npaliko šiuos pusiau pastatytus įtvirtinimus ir pasuko į \nvakarus, nes manė, kad ten buvo visi skitai. Iš čia persų \nkaralius pradėjo traukti atgal.\nLig šiol vadovavomės Herodoto pasakojimu, kuriame \njie keliavo nuo Maetis ežero į žemyno gilumą; dabar grįž\nkime ten, kur jo vandenys jungiasi su Pontu, ir panagri\nnėkime tą truputį istorijos palikimo.
Narbuto pamėgtuosius budinus: ,,<...> Herodoto budinai buvo venedų tauta, ir mums didelė pa guoda, jog jau tokiais ankstyvais amžiais toks patikimas rašytojas duoda mums akivaizdų atminimą senovinės tautos, kurią, protingai apsvarsčius visas galimybes, kiek.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 14
Štai kaip P. J. Safar žykas apibūdino T. Narbuto pamėgtuosius budinus: ,,<...> Herodoto budinai buvo venedų tauta, ir mums didelė pa guoda, jog jau tokiais ankstyvais amžiais toks patikimas rašytojas duoda mums akivaizdų atminimą senovinės tautos, kurią, protingai apsvarsčius visas galimybes, kiek vienas protaujantis slavas drąsiai, be jokios apgaulės gali laikyti savo padermės šaka“3. O antrame „Slavų se nienų“ tome konstatavo: „Budininai, budinai — pati se niausia Herodoto minima slavų šaka, kažkur Voluinėje ir Baltarusijoje“4.
Herodotas buvo teigiama, jog čia kalbama apie čigonus, tačiau šiandien to daryli jau nebegalima, nes jų istorija gerai žinoma'’1'.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 110
2 Trans I strum regio est castra inhabit aia, ut aiunt, a Ziginis (la zi gis) qui ueste eudem, qua Medi, utuntur. (Anapus Istros yra tvirtovė, kur, sakoma, gyvena jazigai, dėvintys tokį pat apdarę kaip ir medai.) (Cap, XV. P. 457). Buvo teigiama, jog čia kalbama apie čigonus, tačiau šiandien to daryli jau nebegalima, nes jų istorija gerai ži noma'’1'.
Herodotas aprėkdavusi kiekvieną įeinantį, kad nesumindytų pieno karalienės.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 205
Latviai tas rupūžes vadino Pieno motinomis (Peenu mahtes), pieno deivėmis. Jų mitologijoje buvo kažko kia mitinė būtybė, vadintaBrehkina, tai yra rėksne. Pasak Sten- derio, atseit tai buvusi namų senė, sergėjanti naminius žalčius ir rupūžes; ji aprėkdavusi kiekvieną įeinantį, kad nesumindy- tų pieno karalienės.
Šios upės, susiliejančios netoli Dnepro žiočių, iš tikrųjų išteka iš skirtingų kraštų; tai sako ir Herodotas.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 53
Tad šis kraštas turėtų būti Rogačiovo apylinkėse ir aukščiau. Buvo atkakliai ieškoma tokio pavadinimo upės, bet nerasta; mes ma nome, kad tai turėtų būti dabartinė Desna, o Hipakyris dabar vadinamas Seimo upe. Šios upės, susiliejančios netoli Dnepro žiočių, iš tikrųjų išteka iš skirtingų kraštų; tai sako ir Herodotas.
Herodotas raišo-, kaid karalių kapai yra pas gerus, kurie gyvena tolimuosiuose Geruose ir kapinėse.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 53
Tuoj už Desnos prasideda pilkapių kraš tas, ir prie Rogačiovo jų yra daugiausia; jie iš dalies su kaupti viename plote, iš dalies išsklaidyti, įvairaus dy džio, todėl visas šis kraštas atrodo tarsi didelis kapiny nas. Herodotas raišo-, kaid karalių kapai* yra pas gerus, kurie gyvena tolimuosiuose Geruose ir kapinėse. Vadina si, būta skitų gerų—kapakasių genties, kažkokios skitų kastos, kuri gyveno šiame miškingame krašte — visos genties kapinėse.
Herodotas ¡savo kelionės po Skitiją metu teiravosi apie gintaringas vietas; boristeniečiai, ariba Padneprės graikų kolonistai, jam pasakoję, jog šis produktas pasie kiąs juos iš šiaurės vakaruose esančios jūros.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 150
Herodotas ¡savo kelionės po Skitiją metu teiravosi \napie gintaringas vietas; boristeniečiai, ariba Padneprės \ngraikų kolonistai, jam pasakoję, jog šis produktas pasie\nkiąs juos iš šiaurės vakaruose esančios jūros. Bet turbūt \ndėl kažkokio ¡pirkliško pavydo jie tiksliai nenurodė nei \nvietos, iš kur jis gabenamas, nei kelio, kuriuo jį veždavo. \nKeliautojas tik sužinojo, kad jis renkamas prie Eridano \nupės, įtekančios į minėtą jūrą; Dionyzas iš Charakso vėl\ngi kalba apie gintarą, randamą ten, kur Aldeskos upė \nįteka į Šiaurės jūrą3.
Herodotas nukrito iš dangaus ir nuskendo Vakaruose, Eridane.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 151
Anot jos, kartą saulės sūnus Fajetonas įsigeidė pasivažinėti po dangų tėvo arkliais, ¡bet, nesuvaldęs dan gaus kinkinio, sutrikdė dienos žvaigždės judėjimą, tai ir sukėlė žemėje ¡baisius padarinius. Jį nukovė Jupiterio strė lė; jis nukrito iš dangaus ir nuskendo Vakaruose, Eridane. Jo seserys Heliados taip iįgai apraudojo brolio mirtį, kad 1 Rusų senovės tyrinėtojai teigia, kad Aidėjaborgas susijęs su senąja Ladoga, nes Riurikas gyvenęs Adėjaborge. Bet mums atrodo, kad jis gyvenęs ir Nemuno žemupyje, o prie Ladogos gintaro nebu vo randama.
Niekas iš gerai pažintų dalykų neatitinka labiau tikrovės už mūsų 1 Herodotas buvo kilęs iš Halikarnaso, dorėnų krašto.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 376
Peržvelgėme visus mums žinomus išspausdintus ty rinėjimus apie Gero upę ir kraštą, be to, stebėjome patys vietoje, bet negalėjome sutikti su jokia išvada. Niekas iš gerai pažintų dalykų neatitinka labiau tikrovės už mūsų 1 Herodotas buvo kilęs iš Halikarnaso, dorėnų krašto. Jis gimė apie 484 metus, mirė apie 400 metus prieš Kristaus gimimą. Begis, Šamo saloje jis pirkliavo. Mokytas, protingas vyras sugebėjo smal sumą derinti su sveiku protu, aplankė dalį Azijos, Afriką, Siaurės Graikiją, pabuvo vakarinėse Juodosios jūros pakrantėse, gyveno 01- biįoje ir tikriausiai apkeliavo Bugo bei Dnepro pakrantes.
Herodotas, keliaudamas po Skitiją, be abejo, turėjo lankytis šioje vietoje, nes, kaip matome iš jo ap rašymų, jis bandė nustatyti kelią į šiaurę ir ketino tęsti savo kelionę į tą pusę.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 378
Vadinasi, įrodę Karkinito įlankos ir Karkinęs miesto egzistavimo prie skitų žemdirbių gyvenamos Dnepro da lies tikėtinumą ir remdamiesi tuo, ką anksčiau išdėstėme, aptinkame ir jo ištakų įrodymų. Savo ruožtu graikų boristeniečių prekybiniai santy kiai su skitų žemdirbiais lėmė, jog pirmieji apsigyveno Kankinėje. Herodotas, keliaudamas po Skitiją, be abejo, turėjo lankytis šioje vietoje, nes, kaip matome iš jo ap rašymų, jis bandė nustatyti kelią į šiaurę ir ketino tęsti savo kelionę į tą pusę. Jam labiausiai rūpėjo gauti žinių apie šiaurines jūras bei jų produktus, ypač alavą ir gin tarą.
Herodotas būtų lankęsis tik Dnepro žemupyje esančiose tenykštėse graikų kolonijose, nebūtų taip įtikinamai aprašęs Gerų krašto ir kitų smulkmenų, susijusių su šiaurės vakarų Skitija.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 378
Tik tenykščiai graikų boristeniečiai, prekiavę šiais gaminiais, atkeliaujančiais į Karkinę per Pantikapą iš Aldesko, galėjo paaiškinti jam minėtus dalykus. Jie taip pat pripaistė jį įbauginusių dalykų apie Šiaurę ir atėmė bet kokį norą tęsti kelionę. Jei jis būtų lankęsis tik Dnep ro žemupyje esančiose tenykštėse graikų kolonijose, ne būtų taip įtikinamai aprašęs Gerų krašto ir kitų smulk menų, susijusių su šiaurės vakarų Skitija.
Herodotas rašo (IV knyga), kad prie Molocho van denų arba, kaip mano kiti, kažkur aukščiau kairiojo Dnep ro kranto matęs skitų kapų, o kiti, jo nuomone, turi būti kažkur šiauriau Gerų krašte, kur taip pat teka to paties pavadinimo upė; ten skitai nuo Dnepro.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 384
O tas, kuris buvo piktas ir nusikalsdavo, negaudavo jokio pilkapio, ir jį surydavo žvėrys. Tai buvo karingi medžiokliai skitai“1. Herodotas rašo (IV knyga), kad prie Molocho van denų arba, kaip mano kiti, kažkur aukščiau kairiojo Dnep ro kranto matęs skitų kapų, o kiti, jo nuomone, turi būti kažkur šiauriau Gerų krašte, kur taip pat teka to paties pavadinimo upė; ten skitai nuo Dnepro žemupio atveža laidoti savo mirusiuosius galbūt dėl to, kad šis kraštas kažkada buvęs jų protėvių gyvenamoji vieta.
Herodoto aprašymuose yra ne mažai neaiškių vietų, ir taip bus ilgai, kol tinkamai pa nagrinėsime jas dabartinių ir praėjusių laikų dvasia.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 388
Maždaug \n500 metais prieš Kristaus gimimą klestėjo prekyba tarp \nhelenų ir meotidų, nes tokį bendrinį pavadinimą turėjo \nPameotidės gyventojai2. Herodoto aprašymuose yra ne\nmažai neaiškių vietų, ir taip bus ilgai, kol tinkamai pa\nnagrinėsime jas dabartinių ir praėjusių laikų dvasia. \nTai ir yra tikslas, kurio mes dar siekiame ir nuo kurio vis \nlabiau tolsime, kol liausimės praėjusio pasaulio dalykus \natkakliai ir su išankstine nuostata matuoti mūsų šiandie\nnos masteliais. Kritikuodami Herodoto patiklumą, taisy\nsime jo geografines klaidas ir tiesas, t. y. visuomet žvelg\nsime iš atitinkamos vėlesnių laikų pozicijos, mažų ma\nžiausiai neatsižvelgdami į išorinį žodžių pavidalą, jų \nreikšmės ir minčių atitikimą.
Nei Homero, nei Herodoto žemėlapiai, kurie niekad nebuvo tikslūs astronominiai-geografiniai, bet apskritai mitologiniai, kosmografiniai, genealoginiai ir istoriniai, nesutampa su mūsų žemėlapiais, kuriems būdingos tiks lios matematinės projekcijos.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 389
Taigi naujų laikų gabumams nebūdin\ngas praėjusių amžių tikėjimas, kuris buvo mokslinis, \nžmogiškas ir dieviškas taip, jog šiandien, žvelgdami į \npraeities veidrodį, suvokiame mūsų labai matematiškai \nribotą žvilgsni, kuris pastebi tik išorinius paviršius, vos \nįžiūri užtemdytus klonius, bet jokiu būdu negali nei jų \nišmatuoti, nei geriau pažinti. Būtent ši priežastis daro \nmus visiškai bejėgius spręsti apie tikrą reikšmę praėju\nsių laikų, jei jie patys savęs nepaaiškina; kalbant kitais \nžodžiais, galėtume būti pajėgūs istoriškumą padidinti fi\nlosofiškai arba kritiškai, nes kritika — filosofijos šaka.\nNei Homero, nei Herodoto žemėlapiai, kurie niekad \nnebuvo tikslūs astronominiai-geografiniai, bet apskritai \nmitologiniai, kosmografiniai, genealoginiai ir istoriniai, \nnesutampa su mūsų žemėlapiais, kuriems būdingos tiks\nlios matematinės projekcijos.
Greta vidinio ežero kampo1 2, kur prasideda sauromatų gyvenamosios vietos, penkiolika dienų kelio į šiaurę3 plytėjo jų valdos, visiškai plikos žemės, kur toliau, kaip rašė Herodotas, prasidėjo tikras budinu kraštas; jame žaliavo tankus įvai rių medžių miškai.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 391
Greta vidinio ežero kampo1 2, kur prasideda sauromatų gyvenamosios vietos, penkiolika dienų kelio į šiaurę3 plytėjo jų valdos, visiškai plikos žemės, kur toliau, kaip rašė Herodotas, prasidėjo tikras budinu kraštas; jame žaliavo tankus įvai rių medžių miškai. Toliau į šiaurę už jų vėl yra septynių dienų kelio dydžio dykuma (eųriųo^). Pasak tolesnių He- rodoto' pasakojimų4, budinai yra didelė ir gausi tauta, jie turi mėlynas akis ir geltonai pilkšvus plaukus (yXaiwóu te jtao laxvowg ègre %ai no§§ói)). Jų krašte stovi medinis miestas (jtožig guž.Luų); šis miestas vadinamas Gelonos (TeAwubg), o jo gynybinės sienos (xeTxog) kiekvienos kraštinės ilgis sudaro 30 stadijų; ji aukšta ir medinė, kaip ir jų bažnyčia.
Lig šiol vadovavomės Herodoto pasakojimu, kuriame jie keliavo nuo Maetis ežero į žemyno gilumą; dabar grįž kime ten, kur jo vandenys jungiasi su Pontu, ir panagri nėkime tą truputį istorijos palikimo.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 392
Kai \nskitai staiga dingo ir jų niekur nebuvo matyti, Darijus \npaliko šiuos pusiau pastatytus įtvirtinimus ir pasuko į \nvakarus, nes manė, kad ten buvo visi skitai. Iš čia persų \nkaralius pradėjo traukti atgal.\nLig šiol vadovavomės Herodoto pasakojimu, kuriame \njie keliavo nuo Maetis ežero į žemyno gilumą; dabar grįž\nkime ten, kur jo vandenys jungiasi su Pontu, ir panagri\nnėkime tą truputį istorijos palikimo.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Tai iš tikrųjų ir yra graikų mitologijos Trejybė. Dar atkreipkime dėmesį, kad beveik kiekvienas bent kiek susiformavęs stabmeldiškas tikėjimas yra turėjęs savo trejybę. Indų trejybė - Brahma, Višnus ir Siva. Egiptiečiai turėjo savo Kamefius, japonai - dievus Kami, pono Georgi nuomone, vi siškai tapačius Kamefiams, o šie savo ruožtu, matyt, atitinką slavų Tryzną.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Herulai, civilizuočiausi tarp lietuvių genties tautų, prara dę valdžią Romoje, apsigyveno Vokiečių žemėje, todėl ir reli giją sutvarkė apsišvietusių tautų pavyzdžiu: statė šventyklas ir puošė dievų statulomis. Neabejotina, kad Retra iš karto buvo lierulų miestas, kurio liekanos aptiktos prie Prilvico kaimo ne- l<»Ii Penclino, Meklenburge. Retroje stovėjo šventykla, stulbi nanti prabangumu tas beveik dar laukines Europos šalis. Ar ne paprasčiau būtų to rūmo pastatymą priskirti užkariauto jams iš Italijos negu slavams, kurie savo šalyje niekur nieko panašaus neturėjo ir, atplūdę iš Vyslos dešiniojo kranto miš kingų tyrų, užgrobė vandalų, svebų ir kitų vokiečių tautų ap leistas žemes, o paskui pradėjo spausti herulus ir užiminėti jų apgyventas sodybas.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Jaunesni žmonės, juos kirpdami, niekad nenumes- davo nuokirpų ant žemės, bet visuomet, stropiausiai surinkę, sviesdavo į ugnį, nes būta fantastiškos nuomonės, jog bus nau dingi po mirties, kadangi sudegę ugnyje su dūmais pakils į aukš tybes ir ten kiekvienas juos atras. O jeigu nukirpti nagai būtų išmėtyti čia, žemėje, tai mirusiojo vėlė, negalėdama be jų ap- } sieiti, neišvengiamai turėtų ieškoti, kol surastų visus iki ma žiausios nuokirpos. Iš čia tamsioje vaizduotėje įsišaknijo įsi vaizdavimas apie gąsdinantį mirusių vėlių vaidenimąsi prie tro besių; dažniausiai jos matomos šiukšlynuose, kur išmeta šiukš les iš kambarių.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
53 ## Puslapis 51 artimas energingam temperamentas. Toks skitų tautos bruožų vaizdas susidaro iš Herodoto, kuris pats asme niškai keliavo su ta tautai, kūrinių1. 31 Skitų valdos, arba veikiau didžiulis kraštas, po kurį jie klajojo, ribojosi Dono upe, Azovo ir Juodąja jūromis, Dunojumi, nuo Dunojaus iki Dnestro versmių plytinčio mis kalnuotomis dykumomis, paskui beveik ta pačia kryp timi nubrėžta linija iki 52 laipsnių platumos lygiagretės, kuri net iki susikirtimo su Donu uždarydavo tą erdvę iš šiaurės; už tų linijų be paliovos bastėsi pusiau laukinės gentys, vadinamos neurais; tai buvo miškų gyventojai, kurie niekados nepereidavo į atviras skitų šalis.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
Herodotas ¡savo kelionės po Skitiją metu teiravosi apie gintaringas vietas; boristeniečiai, ariba Padneprės graikų kolonistai, jam pasakoję, jog šis produktas pasie kiąs juos iš šiaurės vakaruose esančios jūros. Bet turbūt dėl kažkokio ¡pirkliško pavydo jie tiksliai nenurodė nei vietos, iš kur jis gabenamas, nei kelio, kuriuo jį veždavo. Keliautojas tik sužinojo, kad jis renkamas prie Eridano upės, įtekančios į minėtą jūrą; Dionyzas iš Charakso vėl gi kalba apie gintarą, randamą ten, kur Aldeskos upė įteka į Šiaurės jūrą3.
Susietas teiginys: t-028
Susieti teiginiai: t-028
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
374 ## Puslapis 385 gerai buvo tie senovės duobkasiai, kurie labai ilgai gy veno prie Dnepro vidurupio. Įdomi ir labai reikalinga skitų istorija yra mažai ži noma, tačiau jos apimtį galima būtų gerokai praplėsti remiantis vietos tyrimais, kasinėjant ir darant geogra finius palyginimus su Herodoto dar taip mažai žinomais aprašymais. Mokslininkai šaiposi iš jo kvadratinės Ski tuos, bet niekas nesiteikė pakeliauti po visą jos žemę ir kaip reikiant iš tikrųjų patikrinti.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
Tai plačiau paaiškins dalykus, kurių kontūrus paliko Herodotas. Reikėjo trisdešimt dienų, kad keliautojas iš Kolhų kraš to prie Fasio pasiektų Meotų jūrą1, apie kurią seniausių žinių randame H erodo to darbuose, nors graikai turi ir gerokai senesnes epochas siekiančių duomenų. Maždaug 500 metais prieš Kristaus gimimą klestėjo prekyba tarp helenų ir meotidų, nes tokį bendrinį pavadinimą turėjo Pameotidės gyventojai2.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
Taigi naujų laikų gabumams nebūdin gas praėjusių amžių tikėjimas, kuris buvo mokslinis, žmogiškas ir dieviškas taip, jog šiandien, žvelgdami į praeities veidrodį, suvokiame mūsų labai matematiškai ribotą žvilgsni, kuris pastebi tik išorinius paviršius, vos įžiūri užtemdytus klonius, bet jokiu būdu negali nei jų išmatuoti, nei geriau pažinti. Būtent ši priežastis daro mus visiškai bejėgius spręsti apie tikrą reikšmę praėju sių laikų, jei jie patys savęs nepaaiškina; kalbant kitais žodžiais, galėtume būti pajėgūs istoriškumą padidinti fi losofiškai arba kritiškai, nes kritika — filosofijos šaka. Nei Homero, nei Herodoto žemėlapiai, kurie niekad nebuvo tikslūs astronominiai-geografiniai, bet apskritai mitologiniai, kosmografiniai, genealoginiai ir istoriniai, nesutampa su mūsų žemėlapiais, kuriems būdingos tiks lios matematinės projekcijos.
Susietas teiginys: t-035
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
Kai skitai staiga dingo ir jų niekur nebuvo matyti, Darijus paliko šiuos pusiau pastatytus įtvirtinimus ir pasuko į vakarus, nes manė, kad ten buvo visi skitai. Iš čia persų karalius pradėjo traukti atgal. Lig šiol vadovavomės Herodoto pasakojimu, kuriame jie keliavo nuo Maetis ežero į žemyno gilumą; dabar grįž kime ten, kur jo vandenys jungiasi su Pontu, ir panagri nėkime tą truputį istorijos palikimo.
Susietas teiginys: t-037