Amato išsivystymą pas lietuvius patvir tina ir rašytieji XIII amž. kaimynų šaltiniai (Livonijoje Henrikas Latvis, Eiliuotinė kronika; Volinijoje Ipatijaus kronika), iškeldami gerą pagonių apsiginklavimą.
Lietuvos TSR istorijos feodalinio laikotarpio XIII—XIV a. epochai, kai vyko sunkus\nkaras prieš Kryžiuočių ordino, Vakarų Europos feodalų ir katalikų bažnyčios agresiją,\nnušviesti svarbios yra Henriko Latvio, Eiliuotoji Livonijos (rašytos XIII a.) bei Petro iš\nDusburgo, Hermano iš Vartbergės, Vygando iš Marburgo (rašytos XIV a.) ir kt. kronikos.
Aukšta papuošalų apdirbimo technika parodo, jog Lietuvoje būta nagingų amatninkų. Amato išsivystymą pas lietuvius patvir tina ir rašytieji XIII amž. kaimynų šaltiniai (Livonijoje Henrikas Latvis, Eiliuotinė kronika; Volinijoje Ipatijaus kronika), iškeldami gerą pagonių apsiginklavimą. Nors Eiliuotinės Livonijos kronikos autorius nevengia pasikartojančių stilistinių forminių ir poetinių pagražinimų, tačiau, pvz., verti dėmesio lieka jo palyginimai, kad lietuvių ginklai buvę sidabro spalvos, žibėję kaip veidrodis; jie turėję paauksuotų šalmų.
Ištrauka iš Henriko Latvio „Livonijos kronikos“ apie Lietuvos valdžios siekį valdyti\n\n„Lettonijos [Lietuvos] valdžia siekė valdyti visas šituose kraštuose gyvenančias gentis, tiek\nkrikščionių, tiek pagonių, ir retas kas drįsdavo gyventi savo sodyboje, labiausiai nedrįso\nlettai. Ir dėl to jie per pavojus palikdavo savo namus ir slėpdavosi miško tankynėse, bet\nir čia neišsigelbėdavo nuo lettony; lettonai persekiojo juos miškuose, vienus užmušinėjo,\nkitus ėmė į nelaisvę, vedė juos į savo žemę ir ėmė iš jų viską kaip savo. Ir bėgo rutenai\n[rusai] miškais ir kaimais nuo lettonų, net nuo nedaugelio, kaip bėga kiškiai nuo me-\ndžiotojo, o lyviai ir lettai klusniai tarnavo lettonams, davė maistą ir pašarą, kaip avys, be\nganytojo patekusios į vilkų gaują.“\n\n1236 m.
Henriko Latvio kronikos prierašuose, arba pastabose, ku rias XVII amžiuje parašė kažkoks kunigas Glumeris ir kurias turiu rankoje, tarp nedaugelio Lietuvos istoriją liečiančių da lykų yra parašyta, kad, kai 1243 metais Livonijos riteriai, šauk dami tikrojo Dievo vardą, užpuolė lietuvius, šie savo ruožtu rėkė: JogKauou, jogKauaile! („Jok Kove, jok Kovaiti!“). Anot autoriaus, tai buvęs šios tautos karo šūkis, arba kreipinys į jų karo dievą.
Juk, anot Henriko kronikos, iš jų buvo per tris dešimt kankinių, šio persekiojimo aukų.
Įrodymai (1)
Šaltinis: Lietuvių tautos istorija, t. 3
Juk, anot Henriko kronikos, iš jų buvo per tris\ndešimt kankinių, šio persekiojimo aukų. \nSvetimtaučiai \npirkliai, likę vietoje, savo ¡saugumo dėlei turėjo mokėti \nišpirką vyresnybei.
Narbutas, remdamasis Henriko Latvio kronika, teigia, kad Rygoje Lietuva buvo žinoma kaip turinti stiprias karines pajėgas, vieningą valdžią, gerai organizuotas pasienio institucijas ir mūšiuose patyrusius karius.
Įrodymai (1)
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 4 (1997 m.) — Lietuvių tautos istorija, t. 4
Be to, dar, kaip kad \nmatėme iš Henriko Latvio kronikos, Rygoje buvo žinoma \nLietuvą'turint karines pajėgas ne iš paskutiniųjų, santar\nvėje gyvenant aukštuosius didikus, tai yra valdovus; ne\ngana to, pavojui atėjus, valdžia būdavo vieninga, turėjo \ngerai organizuotas institucijas pasienio žemėse ir, kas \nsvarbiausia, ryžtingus bei patyrusius mūšiuose karius.