Henenbergeris, Narbuto teigimu, nurodė daugiau jo laikais jau nebeegzistavusių Nemuno šakų, tarp jų Akmenę, Szyrwinde ir Alt-Russe.
Įrodymai (1)
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
XV amžiaus prūsų kronikininkas Henenbergeris nurodo dar daugiau šiandien jau neegzistuojančių šakų: Akmenės, Szyrwinde, Alt-Russe, Neyupe, Theigsupe, Russe arba Holm, Kallamppe, Taszargis, U Imis, Szloda. Visi šie pavadinimai lietuvių kalboje turi prasmę ir teikia didelių galimybių etimologiniams tyrimams. Pagrindinė kairioji vaga, atsišakojusi prie Sancinės, vadinama Gilge, arba Gilia, tai reiškia gylį; žemiau, ties Būdveitų kaimu, jį išsišakoja į dvi vagas, dešinioji yra senoji Gilija, kuri labai vingiuota; jos tik prie Dreiškių kaimo vėl susilieja į vieną.
Pasak Henenbergerio tyrimų, turtingųjų na muose gedulas trukdavo keturias savaites, per kurias negalėjo būti jokio pasilinksminimo, o samdytos raudotojos privalėjo nuolat verkti apraudodamos mirusiojo atminimą.
Įrodymai (1)
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Erazmas Stela aiškiai, visiškai remdamasis Lietuvos padavimais, tvirtina, kad laidojimo apeigų tvarka buvo labai senas, šventas dalykas, siekiantis Vaidevučio laikus; jos šventai laikėsi visos lietuvių genties tautos. Pasak Henenbergerio tyrimų, turtingųjų namuose gedulas trukdavo keturias savaites, per kurias negalėjo būti jokio pasilinksminimo, o samdytos raudotojos privalėjo nuolat verkti apraudodamos mirusiojo atminimą. Dainiai gedulingomis raudomis apdainuodavo jo dorybes ir žymiausius jo karo žygius.
XV am žiaus prūsų kronikininkas Henenbergeris nurodo dar dau giau šiandien jau neegzistuojančių šakų: Akmenės, Szyrwinde, Alt-Russe, Neyupe, Theigsupe, Russe arba Holm, Kallamppe, Taszargis, U Imis, Szloda.
Įrodymai (1)
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
XV amžiaus prūsų kronikininkas Henenbergeris nurodo dar daugiau šiandien jau neegzistuojančių šakų: Akmenės, Szyrwinde, Alt-Russe, Neyupe, Theigsupe, Russe arba Holm, Kallamppe, Taszargis, U Imis, Szloda. Visi šie pavadinimai lietuvių kalboje turi prasmę ir teikia didelių galimybių etimologiniams tyrimams. Pagrindinė kairioji vaga, atsišakojusi prie Sancinės, vadinama Gilge, arba Gilia, tai reiškia gylį; žemiau, ties Būdveitų kaimu, jį išsišakoja į dvi vagas, dešinioji yra senoji Gilija, kuri labai vingiuota; jos tik prie Dreiškių kaimo vėl susilieja į vieną.
Henenbergerio liudijimu, vaidila, aukojantis Atrimpui, prieš apeigas tris dienas pasninkaudavo ir gulėdavo ant plikos žemės.
Įrodymai (2)
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Žyniai, kurie vadinosi Wejktime, latviškai - Wiktums, turintys atlikti aukojimą, rengdavosi jam. Henenbergerio liudijimu, vaidila, atnašaujantis aukas Atrimpui, turėdavo rengtis tris dienas pasninkaudamas ir gulėdamas ant plikos žemės. Pasak to paties autoriaus, prieš aukos atnašavimą priešais stabus būdavo smilkoma įvairiomis medžiagomis, nelygu koks dievas.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Henenbergerio liudijimu, vaidila, atnašaujantis aukas Atrimpui, turėdavo rengtis tris dienas pasninkaudamas ir gulėdamas ant plikos žemės. Pasak to paties autoriaus, prieš aukos atnašavimą priešais stabus būdavo smilkoma įvairiomis medžiagomis, nelygu koks dievas. Pavyzdžiui, Atrimpui degindavo vašką ir smilkalus.
Pasak Henenbergerio tyrimų, turtingųjų namuose gedulas trukdavo keturias savaites be pasilinksminimų, o samdytos raudotojos apraudodavo mirusįjį.
Įrodymai (1)
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Erazmas Stela aiškiai, visiškai remdamasis Lietuvos padavimais, tvirtina, kad laidojimo apeigų tvarka buvo labai senas, šventas dalykas, siekiantis Vaidevučio laikus; jos šventai laikėsi visos lietuvių genties tautos. Pasak Henenbergerio tyrimų, turtingųjų namuose gedulas trukdavo keturias savaites, per kurias negalėjo būti jokio pasilinksminimo, o samdytos raudotojos privalėjo nuolat verkti apraudodamos mirusiojo atminimą. Dainiai gedulingomis raudomis apdainuodavo jo dorybes ir žymiausius jo karo žygius.
Henenbergeris išsaugojo mums vyriausiųjų žynių sąrašą, pradedamą Vaidevučiu, kuris VI amžiaus pradžioje, iki kry žiuočiams užkariaujant Prūsiją, neabejotinai įvedė religinę san tvarką.
Įrodymai (1)
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Henenbergeris išsaugojo mums vyriausiųjų žynių sąrašą, pradedamą Vaidevučiu, kuris VI amžiaus pradžioje, iki kryžiuočiams užkariaujant Prūsiją, neabejotinai įvedė religinę santvarką
Narbutas Henenbergerį kartu su Škicu, Hartknochu ir Kojalavičiumi kaltino apšmeižus senovės lietuvius dėl tariamo ligonių mirties greitinimo.
Įrodymai (1)
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Draugystės, svetingumo, santaikos, būsimo pomirtinio gyvenimo vilties dievybės šiai dievobaimingai tautai tikriausiai nebuvo tušti simboliai. Tad Škicas, Henenbergeris, Hartknochas ir Kojalavičius apšmeižė senovės lietuvius, priskirdami jiems žiaurumą su ligoniais, bejėgiais, luošaisiais arba mirštančiais žmonėmis, esą buvę įprasta pagreitinti jų mirtį . Tuo nepatikės niekas, kas bent kiek pa- 13 13 Iš dalies tą darė herulai - tai pasakysime mūsų istorijos tęsinyje, - bet ne smurtu ir ne pagal religijos nuostatus, o tik prietaringų ir ligos palaužtų senelių prašymu.