Henenbergeris

PDF 311

Žyniai, kurie vadinosi Wejktime, latviškai - Wiktums, turintys atlikti aukojimą, rengdavosi jam. Henenbergerio liudijimu, vaidila, atnašaujantis aukas Atrimpui, turėdavo rengtis tris dienas pasninkaudamas ir gulėdamas ant plikos žemės. Pasak to paties autoriaus, prieš aukos atnašavimą priešais stabus būdavo smilkoma įvairiomis medžiagomis, nelygu koks dievas.

PDF 311

Henenbergerio liudijimu, vaidila, atnašaujantis aukas Atrimpui, turėdavo rengtis tris dienas pasninkaudamas ir gulėdamas ant plikos žemės. Pasak to paties autoriaus, prieš aukos atnašavimą priešais stabus būdavo smilkoma įvairiomis medžiagomis, nelygu koks dievas. Pavyzdžiui, Atrimpui degindavo vašką ir smilkalus.

PDF 359

Draugystės, svetingumo, santaikos, būsimo pomirtinio gyvenimo vilties dievybės šiai dievobaimingai tautai tikriausiai nebuvo tušti simboliai. Tad Škicas, Henenbergeris, Hartknochas ir Kojalavičius apšmeižė senovės lietuvius, priskirdami jiems žiaurumą su ligoniais, bejėgiais, luošaisiais arba mirštančiais žmonėmis, esą buvę įprasta pagreitinti jų mirtį . Tuo nepatikės niekas, kas bent kiek pa- 13 13 Iš dalies tą darė herulai - tai pasakysime mūsų istorijos tęsinyje, - bet ne smurtu ir ne pagal religijos nuostatus, o tik prietaringų ir ligos palaužtų senelių prašymu.

PDF 368

Erazmas Stela aiškiai, visiškai remdamasis Lietuvos padavimais, tvirtina, kad laidojimo apeigų tvarka buvo labai senas, šventas dalykas, siekiantis Vaidevučio laikus; jos šventai laikėsi visos lietuvių genties tautos. Pasak Henenbergerio tyrimų, turtingųjų namuose gedulas trukdavo keturias savaites, per kurias negalėjo būti jokio pasilinksminimo, o samdytos raudotojos privalėjo nuolat verkti apraudodamos mirusiojo atminimą. Dainiai gedulingomis raudomis apdainuodavo jo dorybes ir žymiausius jo karo žygius.

PDF 434

Bet kur įrodymas, kad Lukas Davidas turėjo rankose visą vyskupo kroniką, jeigu pats ponas Foigtas mums aiškina16, kad Karaliaučiaus bibliotekoje, kuri buvo prieinama tam kronikininkui, buvo tik ištraukų iš tos kronikos; tarp likusių po Luko Davido mirties rankraščių net rasti išrašų iš jos likučiai. Betgi Pretorijus ir Johanas Leo, Gutštato kanauninkas, ir Flenenbergeris pirmasis, kaip jis pats prisipažįsta, o kiti pagal matomus požymius, kaip savo tyrimo šaltinį turėjo ne tik vyskupo Kristijono kroniką, bet ir kitus šaltinius, vienalaikius su ja arba kiek vėlesnius, tačiau ankstesnius už Dusburgietį; abu kalba apie tuos pačius vyriausiuosius žynius net plačiau ir su gerokai išsamesniais paaiškinimais negu Simonas Grunau17. 2.

PDF 220

XV amžiaus prūsų kronikininkas Henenbergeris nurodo dar daugiau šiandien jau neegzistuojančių šakų: Akmenės, Szyrwinde, Alt-Russe, Neyupe, Theigsupe, Russe arba Holm, Kallamppe, Taszargis, U Imis, Szloda. Visi šie pavadinimai lietuvių kalboje turi prasmę ir teikia didelių galimybių etimologiniams tyrimams. Pagrindinė kairioji vaga, atsišakojusi prie Sancinės, vadinama Gilge, arba Gilia, tai reiškia gylį; žemiau, ties Būdveitų kaimu, jį išsišakoja į dvi vagas, dešinioji yra senoji Gilija, kuri labai vingiuota; jos tik prie Dreiškių kaimo vėl susilieja į vieną.

PDF 267

Rytuose ji ribojosi su Sudargą, pietuose — su jotvingių Polese, vakaruose — su Galinda ir Barta, o šiaurėje — su Barta ir Nadruva. 1 Kiti teigia, kad iš žodžio S žudąs, išmatos, pelkės, nes seniau žemė ten buvusi labai pelkėta; bet išmanančiam kalbą ir papročius šis spėjimas yra visiškai nepriimtinas. O tai, kad buvusi sudinų gentis ar taip vadinta giminė, patvirtina Henenbergeris.

PDF 220

XV amžiaus prūsų kronikininkas Henenbergeris nurodo dar daugiau šiandien jau neegzistuojančių šakų: Akmenės, Szyrwinde, Alt-Russe, Neyupe, Theigsupe, Russe arba Holm, Kallamppe, Taszargis, U Imis, Szloda. Visi šie pavadinimai lietuvių kalboje turi prasmę ir teikia didelių galimybių etimologiniams tyrimams. Pagrindinė kairioji vaga, atsišakojusi prie Sancinės, vadinama Gilge, arba Gilia, tai reiškia gylį; žemiau, ties Būdveitų kaimu, jį išsišakoja į dvi vagas, dešinioji yra senoji Gilija, kuri labai vingiuota; jos tik prie Dreiškių kaimo vėl susilieja į vieną.

PDF 283

Henenbergeris išsaugojo mums vyriausiųjų žynių sąrašą, pradedamą Vaidevučiu, kuris VI amžiaus pradžioje, iki kryžiuočiams užkariaujant Prūsiją, neabejotinai įvedė religinę santvarką

PDF 368

Erazmas Stela aiškiai, visiškai remdamasis Lietuvos padavimais, tvirtina, kad laidojimo apeigų tvarka buvo labai senas, šventas dalykas, siekiantis Vaidevučio laikus; jos šventai laikėsi visos lietuvių genties tautos. Pasak Henenbergerio tyrimų, turtingųjų namuose gedulas trukdavo keturias savaites, per kurias negalėjo būti jokio pasilinksminimo, o samdytos raudotojos privalėjo nuolat verkti apraudodamos mirusiojo atminimą. Dainiai gedulingomis raudomis apdainuodavo jo dorybes ir žymiausius jo karo žygius.

PDF 401

Be to, pas Henenbergerį yra užrašas senovės lietuvių kalba (apie naują šio užrašo aiškinimą, padarytą pono Tado Volianskio, bus kalbama šio veikalo trečiame tome). Tinkamai perskaičius, paaiškėja, kad tai buvo Lietuvos kunigaikščio Utenio, kuris padėjo prūsams kovoti su kryžiuočiais ir kuris buvo pramintas Zupanit, vėliava.

PDF 359

Draugystės, svetingumo, santaikos, būsimo pomirtinio gyvenimo vilties dievybės šiai dievobaimingai tautai tikriausiai nebuvo tušti simboliai. Tad Škicas, Henenbergeris, Hartknochas ir Kojalavičius apšmeižė senovės lietuvius, priskirdami jiems žiaurumą su ligoniais, bejėgiais, luošaisiais arba mirštančiais žmonėmis, esą buvę įprasta pagreitinti jų mirtį . Tuo nepatikės niekas, kas bent kiek pa- 13 13 Iš dalies tą darė herulai - tai pasakysime mūsų istorijos tęsinyje, - bet ne smurtu ir ne pagal religijos nuostatus, o tik prietaringų ir ligos palaužtų senelių prašymu.

PDF 228

Henenbergeris tikina, neva jis, keletą metų prieš parašydamas savąją Prūsijos kroniką (apie 1584 metus), pats matęs tokių senų vienaakių žmonių, ir tiems, kurie netikėjo upės šventumu, nieko neatsitikdavo, nors kiti, vos tik joje nusiprausę, susilaukdavo norėto luošumo.