Henenbergerio liudijimu, vaidila, aukojantis Atrimpui, prieš apeigas tris dienas pasninkaudavo ir gulėdavo ant plikos žemės.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 311
Žyniai, kurie vadinosi Wejktime, latviškai - Wiktums, tu rintys atlikti aukojimą, rengdavosi jam. Henenbergerio liudi jimu, vaidila, atnašaujantis aukas Atrimpui, turėdavo rengtis tris dienas pasninkaudamas ir gulėdamas ant plikos žemės. Pasak to paties autoriaus, prieš aukos atnašavimą priešais sta bus būdavo smilkoma įvairiomis medžiagomis, nelygu koks dievas.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 311
Henenbergerio liudi jimu, vaidila, atnašaujantis aukas Atrimpui, turėdavo rengtis tris dienas pasninkaudamas ir gulėdamas ant plikos žemės. Pasak to paties autoriaus, prieš aukos atnašavimą priešais sta bus būdavo smilkoma įvairiomis medžiagomis, nelygu koks dievas. Pavyzdžiui, Atrimpui degindavo vašką ir smilkalus.
Narbutas Henenbergerį kartu su Škicu, Hartknochu ir Kojalavičiumi kaltino apšmeižus senovės lietuvius dėl tariamo ligonių mirties greitinimo.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 359
Draugystės, svetingumo, santai kos, būsimo pomirtinio gyvenimo vilties dievybės šiai dievo baimingai tautai tikriausiai nebuvo tušti simboliai. Tad Ški cas, Henenbergeris, Hartknochas ir Kojalavičius apšmeižė se novės lietuvius, priskirdami jiems žiaurumą su ligoniais, bejė giais, luošaisiais arba mirštančiais žmonėmis, esą buvę įprasta pagreitinti jų mirtį . Tuo nepatikės niekas, kas bent kiek pa- 13 13 Iš dalies tą darė herulai - tai pasakysime mūsų istorijos tęsiny je, - bet ne smurtu ir ne pagal religijos nuostatus, o tik prietaringų ir ligos palaužtų senelių prašymu.
Pasak Henenbergerio tyrimų, turtingųjų namuose gedulas trukdavo keturias savaites be pasilinksminimų, o samdytos raudotojos apraudodavo mirusįjį.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 368
Erazmas Ste la aiškiai, visiškai remdamasis Lietuvos padavimais, tvirtina, kad laidojimo apeigų tvarka buvo labai senas, šventas daly kas, siekiantis Vaidevučio laikus; jos šventai laikėsi visos lietu vių genties tautos. Pasak Henenbergerio tyrimų, turtingųjų na muose gedulas trukdavo keturias savaites, per kurias negalėjo būti jokio pasilinksminimo, o samdytos raudotojos privalėjo nuolat verkti apraudodamos mirusiojo atminimą. Dainiai ge dulingomis raudomis apdainuodavo jo dorybes ir žymiausius jo karo žygius.
Narbutas rašė, kad Henenbergeris tyrimuose rėmėsi ne tik vyskupo Kristijono kronika, bet ir kitais ankstesniais už Dusburgietį šaltiniais.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 434
Bet kur įrodymas, kad Lukas Davidas turėjo rankose visą vys\nkupo kroniką, jeigu pats ponas Foigtas mums aiškina16, kad\nKaraliaučiaus bibliotekoje, kuri buvo prieinama tam kroniki\nninkui, buvo tik ištraukų iš tos kronikos; tarp likusių po Luko\nDavido mirties rankraščių net rasti išrašų iš jos likučiai. Betgi\nPretorijus ir Johanas Leo, Gutštato kanauninkas, ir Flenen-\nbergeris pirmasis, kaip jis pats prisipažįsta, o kiti pagal mato\nmus požymius, kaip savo tyrimo šaltinį turėjo ne tik vyskupo\nKristijono kroniką, bet ir kitus šaltinius, vienalaikius su ja ar\nba kiek vėlesnius, tačiau ankstesnius už Dusburgietį; abu kal\nba apie tuos pačius vyriausiuosius žynius net plačiau ir su ge\nrokai išsamesniais paaiškinimais negu Simonas Grunau17.\n2.
Henenbergeris, Narbuto teigimu, nurodė daugiau jo laikais jau nebeegzistavusių Nemuno šakų, tarp jų Akmenę, Szyrwinde ir Alt-Russe.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 220
XV am\nžiaus prūsų kronikininkas Henenbergeris nurodo dar dau\ngiau šiandien jau neegzistuojančių šakų: Akmenės, Szyr- \nwinde, Alt-Russe, Neyupe, Theigsupe, Russe arba Holm, \nKallamppe, Taszargis, U Imis, Szloda. Visi šie pavadinimai \nlietuvių kalboje turi prasmę ir teikia didelių galimybių \netimologiniams tyrimams. Pagrindinė kairioji vaga, atsi\nšakojusi prie Sancinės, vadinama Gilge, arba Gilia, tai \nreiškia gylį; žemiau, ties Būdveitų kaimu, jį išsišakoja į \ndvi vagas, dešinioji yra senoji Gilija, kuri labai vingiuota; \njos tik prie Dreiškių kaimo vėl susilieja į vieną.
Henenbergeris, Narbuto teigimu, patvirtino, kad buvo sudinų gentis arba taip vadinta giminė.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 267
Rytuose ji ribojosi su Sudar gą, pietuose — su jotvingių Polese, vakaruose — su Ga linda ir Barta, o šiaurėje — su Barta ir Nadruva. 1 Kiti teigia, kad iš žodžio S žudąs, išmatos, pelkės, nes seniau žemė ten buvusi labai pelkėta; bet išmanančiam kalbą ir papročius šis spėjimas yra visiškai nepriimtinas. O tai, kad buvusi sudinų gentis ar taip vadinta giminė, patvirtina Henenbergeris.
XV am žiaus prūsų kronikininkas Henenbergeris nurodo dar dau giau šiandien jau neegzistuojančių šakų: Akmenės, Szyrwinde, Alt-Russe, Neyupe, Theigsupe, Russe arba Holm, Kallamppe, Taszargis, U Imis, Szloda.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 220
XV am\nžiaus prūsų kronikininkas Henenbergeris nurodo dar dau\ngiau šiandien jau neegzistuojančių šakų: Akmenės, Szyr- \nwinde, Alt-Russe, Neyupe, Theigsupe, Russe arba Holm, \nKallamppe, Taszargis, U Imis, Szloda. Visi šie pavadinimai \nlietuvių kalboje turi prasmę ir teikia didelių galimybių \netimologiniams tyrimams. Pagrindinė kairioji vaga, atsi\nšakojusi prie Sancinės, vadinama Gilge, arba Gilia, tai \nreiškia gylį; žemiau, ties Būdveitų kaimu, jį išsišakoja į \ndvi vagas, dešinioji yra senoji Gilija, kuri labai vingiuota; \njos tik prie Dreiškių kaimo vėl susilieja į vieną.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
lietuviai naudojosi tomis raidėmis. Gali būti, kad kam nors pasitaikys rasti pinigą arba metalo gabaliuką su užrašu to rai dyno raidėmis; man net pasakojo, kad Lietuvoje kai kur yra akmenų su iškaltomis nežinomo pavidalo raidėmis, o tos galė tų pasirodyti esančios biarmiškos. Vieną iš tokių užrašų, per pieštą Žemaitijoje nuo akmens, turėjau rankose; jame buvo deramai išbrėžtos kelios biarmiškos raidės, tačiau, matyt, ne mokšiškai kopijuojant, kiti ženklai buvo sugadinti, neįmano ma buvo padaryti kokią nors išvadą, nebent įrodymą, kad gali pasitaikyti atradimų, liudijančių, jog pas mus Biarmijos raidy nas buvo plačiau pažįstamas. Tiesa, ši nuomonė gali atrodyti nauja, kadangi Rusijos rašytojai tą raidyną laiko XI amžiaus kūriniu, tačiau mums reikėtų turėti daugiau tyrimų, o tuomet galbūt įtikintume savo naudai.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
XV am žiaus prūsų kronikininkas Henenbergeris nurodo dar dau giau šiandien jau neegzistuojančių šakų: Akmenės, Szyr- winde, Alt-Russe, Neyupe, Theigsupe, Russe arba Holm, Kallamppe, Taszargis, U Imis, Szloda. Visi šie pavadinimai lietuvių kalboje turi prasmę ir teikia didelių galimybių etimologiniams tyrimams. Pagrindinė kairioji vaga, atsi šakojusi prie Sancinės, vadinama Gilge, arba Gilia, tai reiškia gylį; žemiau, ties Būdveitų kaimu, jį išsišakoja į dvi vagas, dešinioji yra senoji Gilija, kuri labai vingiuota; jos tik prie Dreiškių kaimo vėl susilieja į vieną.
Susietas teiginys: t-008