Henenbergerio liudijimu, vaidila, aukojantis Atrimpui, prieš apeigas tris dienas pasninkaudavo ir gulėdavo ant plikos žemės. Henenbergerio liudijimu, vaidila, aukojantis Atrimpui, prieš apeigas tris dienas pasninkaudavo ir gulėdavo ant plikos žemės. Narbutas Henenbergerį kartu su Škicu, Hartknochu ir Kojalavičiumi kaltino apšmeižus senovės lietuvius dėl tariamo ligonių mirties greitinimo.
Žyniai, kurie vadinosi Wejktime, latviškai - Wiktums, tu rintys atlikti aukojimą, rengdavosi jam. Henenbergerio liudi jimu, vaidila, atnašaujantis aukas Atrimpui, turėdavo rengtis tris dienas pasninkaudamas ir gulėdamas ant plikos žemės. Pasak to paties autoriaus, prieš aukos atnašavimą priešais sta bus būdavo smilkoma įvairiomis medžiagomis, nelygu koks dievas.
Henenbergerio liudi jimu, vaidila, atnašaujantis aukas Atrimpui, turėdavo rengtis tris dienas pasninkaudamas ir gulėdamas ant plikos žemės. Pasak to paties autoriaus, prieš aukos atnašavimą priešais sta bus būdavo smilkoma įvairiomis medžiagomis, nelygu koks dievas. Pavyzdžiui, Atrimpui degindavo vašką ir smilkalus.
Draugystės, svetingumo, santai kos, būsimo pomirtinio gyvenimo vilties dievybės šiai dievo baimingai tautai tikriausiai nebuvo tušti simboliai. Tad Ški cas, Henenbergeris, Hartknochas ir Kojalavičius apšmeižė se novės lietuvius, priskirdami jiems žiaurumą su ligoniais, bejė giais, luošaisiais arba mirštančiais žmonėmis, esą buvę įprasta pagreitinti jų mirtį . Tuo nepatikės niekas, kas bent kiek pa- 13 13 Iš dalies tą darė herulai - tai pasakysime mūsų istorijos tęsiny je, - bet ne smurtu ir ne pagal religijos nuostatus, o tik prietaringų ir ligos palaužtų senelių prašymu.
Erazmas Ste la aiškiai, visiškai remdamasis Lietuvos padavimais, tvirtina, kad laidojimo apeigų tvarka buvo labai senas, šventas daly kas, siekiantis Vaidevučio laikus; jos šventai laikėsi visos lietu vių genties tautos. Pasak Henenbergerio tyrimų, turtingųjų na muose gedulas trukdavo keturias savaites, per kurias negalėjo būti jokio pasilinksminimo, o samdytos raudotojos privalėjo nuolat verkti apraudodamos mirusiojo atminimą. Dainiai ge dulingomis raudomis apdainuodavo jo dorybes ir žymiausius jo karo žygius.
Bet kur įrodymas, kad Lukas Davidas turėjo rankose visą vys\nkupo kroniką, jeigu pats ponas Foigtas mums aiškina16, kad\nKaraliaučiaus bibliotekoje, kuri buvo prieinama tam kroniki\nninkui, buvo tik ištraukų iš tos kronikos; tarp likusių po Luko\nDavido mirties rankraščių net rasti išrašų iš jos likučiai. Betgi\nPretorijus ir Johanas Leo, Gutštato kanauninkas, ir Flenen-\nbergeris pirmasis, kaip jis pats prisipažįsta, o kiti pagal mato\nmus požymius, kaip savo tyrimo šaltinį turėjo ne tik vyskupo\nKristijono kroniką, bet ir kitus šaltinius, vienalaikius su ja ar\nba kiek vėlesnius, tačiau ankstesnius už Dusburgietį; abu kal\nba apie tuos pačius vyriausiuosius žynius net plačiau ir su ge\nrokai išsamesniais paaiškinimais negu Simonas Grunau17.\n2.
XV am\nžiaus prūsų kronikininkas Henenbergeris nurodo dar dau\ngiau šiandien jau neegzistuojančių šakų: Akmenės, Szyr- \nwinde, Alt-Russe, Neyupe, Theigsupe, Russe arba Holm, \nKallamppe, Taszargis, U Imis, Szloda. Visi šie pavadinimai \nlietuvių kalboje turi prasmę ir teikia didelių galimybių \netimologiniams tyrimams. Pagrindinė kairioji vaga, atsi\nšakojusi prie Sancinės, vadinama Gilge, arba Gilia, tai \nreiškia gylį; žemiau, ties Būdveitų kaimu, jį išsišakoja į \ndvi vagas, dešinioji yra senoji Gilija, kuri labai vingiuota; \njos tik prie Dreiškių kaimo vėl susilieja į vieną.
Rytuose ji ribojosi su Sudar gą, pietuose — su jotvingių Polese, vakaruose — su Ga linda ir Barta, o šiaurėje — su Barta ir Nadruva. 1 Kiti teigia, kad iš žodžio S žudąs, išmatos, pelkės, nes seniau žemė ten buvusi labai pelkėta; bet išmanančiam kalbą ir papročius šis spėjimas yra visiškai nepriimtinas. O tai, kad buvusi sudinų gentis ar taip vadinta giminė, patvirtina Henenbergeris.