Aleksandras Gvaninis šiame leidinyje siejamas su senąja lietuvių mitologijos tradicija. Narbutas jį mini kaip kronikininką ir kaip pasakojimų apie lietuvių religinius vaizdinius bei žalčių garbinimo siužetus šaltinį.
Sunkiai, labai stengdamasis prikalbino, kad šis užmuštų bjaurų žaltį, kurį gyrė kaip dievą. Tai padaręs, šeimininkas netrukus nuėjo į sodą pasižiūrėti savo bityno; viename tuščiame avilyje jis pamatė sėdinčią kažkokią juodą, baisią, panašią į žmogų būtybę su bjauriai iki ausų perplėšta burna, kreivai išverstomis akimis; ten tikrai buvo kažkokia pragariška pabaisa. Iš baimės šeimininkas neteko žado; paskui, šiek tiek atsigavęs, klausia pabaisos, kas esanti ir ką čia veikianti?
Pabaisa atsakė: „Aš esu tas, kuris čia būsiu, kol atkeršysiu už tai, kad užmušei savo namų dievą. Tu būsi dar labiau persekiojamas, jeigu negrįši prie jam priklausančių aukų aukojimo“. Šeimininkas šito nepaisė ir, būdamas krikščionis, nuvijo pabaisą šventu kryžiumi-ji tuoj pat nežinia kur dingo.
Ar mūsų latviai kažkada išėjo iš tų užkampių, ar buvo ten nuvesti totorių antpuolių metu, — negaliu spręsti“1. Nei viena, nei antra, nes Gvaninis nedviprasmiškai teigia: „Ant uolos yra moliu apdrėbta pilis, kurią vadina Klerkei, arba Bialohrod, nuo to jie vadinasi Kerkelio, arba Belgorodo totoriais“2. Tai geriausiai ir paaiškina, ir įtikina, jog tie Belgorodo totoriai buvo mūsų neseniai aprašytų poloviečių-lietuvių likučiai.
Dar raiškiau aiškina Gvaninis : „Dar ir šiandien (1610 metais) yra tokių, ypač kaimuose ir miesteliuose, kurie garbina kažkokius žalčius ir savo kalba vadina juos gyvatėmis, o šie kažkaip turį po pilvu ketvertą kojų - juodų, trumpučių, žiaunų pavidalo; juos laiko savo namuose tarytum kokius namų dievaičius; šeimininkai, nudirbę savo darbus, tam tikru laiku paduoda jiems aukos vietoj pieno;