Aleksandras Gvaninis

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

Prietarai, susiję su naminiais žalčiais Lietuvoje, buvo ne­\npaprastai seni, ir apie juos pasakojo ypač keistų dalykų. Gva-\nninis8 ta dingstimi pateikia pasakojimą: „Vienas žmogus, tik­\nras katalikų tikėjimo išpažinėtojas, pirko iš vieno tų žalčių gar­\nbintojų keletą avilių bičių.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

Kai kurie kronikininkai, kaip Gvaninis ir Meletijus, lygina\nšį dievą su Perkūnu, kadangi jis buvo laikomas dangaus ir že­\nmės viešpačiu. Jų nuomonės nėra nepagrįstos, nes tai buvo\nsuasmeninta aukščiausiojo dievo savybė, kaip ir daugelis kitų\naukštesniojo lygio dievų, besiskiriančių tik savo pavidalu ir skir­\ntingais mitais.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

Sunkiai, labai steng­ damasis prikalbino, kad šis užmuštų bjaurų žaltį, kurį gyrė kaip dievą. Tai padaręs, šeimininkas netrukus nuėjo į sodą pasižiū­ rėti savo bityno; viename tuščiame avilyje jis pamatė sėdinčią kažkokią juodą, baisią, panašią į žmogų būtybę su bjauriai iki ausų perplėšta burna, kreivai išverstomis akimis; ten tikrai buvo kažkokia pragariška pabaisa. Iš baimės šeimininkas neteko ža­ do; paskui, šiek tiek atsigavęs, klausia pabaisos, kas esanti ir ką čia veikianti?

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

Pabaisa atsakė: „Aš esu tas, kuris čia būsiu, kol atkeršysiu už tai, kad užmušei savo namų dievą. Tu būsi dar labiau persekiojamas, jeigu negrįši prie jam priklausančių aukų aukojimo“. Šeimininkas šito nepaisė ir, būdamas krikš­ čionis, nuvijo pabaisą šventu kryžiumi-ji tuoj pat nežinia kur dingo.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

Ar mūsų latviai kažkada išėjo iš tų užkampių, ar buvo ten nuvesti toto­ rių antpuolių metu, — negaliu spręsti“1. Nei viena, nei antra, nes Gvaninis nedviprasmiškai teigia: „Ant uolos yra moliu apdrėbta pilis, kurią vadina Klerkei, arba Bia- lohrod, nuo to jie vadinasi Kerkelio, arba Belgorodo to­ toriais“2. Tai geriausiai ir paaiškina, ir įtikina, jog tie Belgorodo totoriai buvo mūsų neseniai aprašytų polovie- čių-lietuvių likučiai.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

Žmogus, vadovaudamasis įgim­ tu jausmu, pajutęs dievą savo širdyje, protu ieškojo jo aplin­ koje. Jis jautė, kad visa, kas vyksta gamtoje, turi turėti savo kaltininką, todėl pripažino savo viešpatį ir visų dalykų valdo­ vą, ėmė jį garbinti; bet garbinimas visuomet žengia kartu su baime, todėl savo jausmais linkęs garbinti reiškinį, kuris, atro­ dė, labiausiai jį gąsdino. Audros, kruša, žaibai, griausmas - šitokie baisūs reiškiniai, sukeliami nesuprantamų dangaus jė­ gų, labai traukė žmogaus dėmesį: jų jėga griauna, daužo, nai­ kina viską, net šventyklas ir dievų stabus; taigi tos jėgos valdo­ vas turi būti galingiausias dievas.