Santrauka
Aleksandras Gvaninis šiame leidinyje siejamas su senąja lietuvių mitologijos tradicija. Narbutas jį mini kaip kronikininką ir kaip pasakojimų apie lietuvių religinius vaizdinius bei žalčių garbinimo siužetus šaltinį.
Darbai
- septintosios knygos I dalis
- Lib. 5. - Cap. 3
Teiginiai
| Teiginys | Kontekstas | Pagrindžia | ||||||||||||||||||||||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
t-001 Leidinio įvado autorius Aleksandrą Gvaninį priskiria senajai lietuvių mitologijos šaltinių tradicijai.
| c-004 | |||||||||||||||||||||||||||
t-002 Narbutas Gvaniniui priskyrė 1610 m. liudijimą, kad kai kurie žmonės namuose laikė žalčius ar gyvates ir jiems aukos vietoj paduodavo pieno.
| c-001 | |||||||||||||||||||||||||||
t-003 Narbutas Gvaninį nurodo kaip pasakojimo apie naminius žalčius Lietuvoje šaltinį.
| c-002 | |||||||||||||||||||||||||||
t-004 Narbutas mini Gvaninį tarp kronikininkų, kurie Ukapirmą lygino su Perkūnu, nes šis laikytas dangaus ir žemės viešpačiu.
| c-003 |
Reikšmingi paminėjimai
Santrauka: Narbutas Gvaniniui priskyrė 1610 m. liudijimą, kad kai kurie žmonės namuose laikė žalčius ar gyvates ir jiems aukos vietoj paduodavo pieno.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Siauras (Siauras) Driežas. Lasickis, kalbėdamas apie fetišus, pamini tik kai kuriuos vardus, o apie driežą sako, kad prie religinių šliužų kategorijos priklausė juodas keturkojis šliaužiantis padaras, kurį garbino kaip namų dievaitį, labai rūpestingai maitino ir darė su juo įvairius burtus. Dar raiškiau aiškina Gvaninis : „Dar ir šiandien (1610 metais) yra tokių, ypač kaimuose ir miesteliuose, kurie garbi na kažkokius žalčius ir savo kalba vadina juos gyvatėmis, o šie kažkaip turį po pilvu ketvertą kojų - juodų, trumpučių, žiau nų pavidalo; juos laiko savo namuose tarytum kokius namų dievaičius; šeimininkai, nudirbę savo darbus, tam tikru laiku paduoda jiems aukos vietoj pieno; anie, iššliaužę iš savo lindy nių arba požeminių urvų ir nužvelgę visus ten esančius, persi- ėmusius tam tikra baime ir stabmeldišku pagarbumu, kelis kar tus sušnypščia ir pasisuka į pieną; jeigu ta bjaurybė nedaug laka, tai žmonės mano, jog namuose būsiąs koks nors nelai mingas atsitikimas, nes jų dievukas ant jų pykstąs; jeigu nutin ka kokia nors nelaimė dėl kokio nors atsitiktinumo arba dėl 12 12 Lib.
| teiginio_tipas | saltinio_teiginys |
|---|---|
| patikimumo_lygis | vidutinis |
| patikimumo_saltinis | ai |
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Žaltys (Žaltis) Žaltys, laikytas namų dievu ir drauge gydytoju, arba Auš- laviu - dievaičiu, kurį garbino to gyvo šliužo pavidalu. Prietarai, susiję su naminiais žalčiais Lietuvoje, buvo ne paprastai seni, ir apie juos pasakojo ypač keistų dalykų. Gva- ninis8 ta dingstimi pateikia pasakojimą: „Vienas žmogus, tik ras katalikų tikėjimo išpažinėtojas, pirko iš vieno tų žalčių gar bintojų keletą avilių bičių.
| teiginio_tipas | saltinio_teiginys |
|---|---|
| patikimumo_lygis | vidutinis |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: Narbutas mini Gvaninį tarp kronikininkų, kurie Ukapirmą lygino su Perkūnu, nes šis laikytas dangaus ir žemės viešpačiu.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Per sai, romėnai ir kiti kaip tik kalėdiniu laikotarpiu, arba prieš metų pabaigą, šventė paslaptingą Mitros šventę: atgailaudavo už nuodėmes, savo misterijose vaizduodavo gamtos atgimi mą, rengdavosi naujam, doram gyvenimui. Kai kurie kronikininkai, kaip Gvaninis ir Meletijus, lygina šį dievą su Perkūnu, kadangi jis buvo laikomas dangaus ir že mės viešpačiu. Jų nuomonės nėra nepagrįstos, nes tai buvo suasmeninta aukščiausiojo dievo savybė, kaip ir daugelis kitų aukštesniojo lygio dievų, besiskiriančių tik savo pavidalu ir skir tingais mitais.
| teiginio_tipas | saltinio_teiginys |
|---|---|
| patikimumo_lygis | vidutinis |
| patikimumo_saltinis | ai |
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Ją reikėjo susikurti patiems. Ir ji buvo kuriama atsižvelgiant į senąją tradiciją ir naujos epo chos reikalavimus. Taigi T. Narbuto ir jo amžininkų tyrinėji mai yra tarpinė grandis, jungianti moderniąją lietuvių mitolo giją su senąja, atstovaujama Jono Dlugošo, Motiejaus Strij kovskio, Aleksandro Gvaninio, Jono Lasickio, Alberto Vijū- ko-Kojalavičiaus ir daugelio kitų, kurių darbai kartu yra reikš mingi ir kaip lietuvių mitologijos šaltinis.
| teiginio_tipas | saltinio_teiginys |
|---|---|
| patikimumo_lygis | vidutinis |
| patikimumo_saltinis | ai |