Narbutas citavo Gvaninio 1610 m. liudijimą, kad kai kurie žmonės namuose laikė žalčius ar gyvates ir aukos vietoj duodavo jiems pieno.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 205
Dar raiškiau aiškina Gvaninis : „Dar ir šiandien (1610\nmetais) yra tokių, ypač kaimuose ir miesteliuose, kurie garbi\nna kažkokius žalčius ir savo kalba vadina juos gyvatėmis, o šie\nkažkaip turį po pilvu ketvertą kojų - juodų, trumpučių, žiau\nnų pavidalo; juos laiko savo namuose tarytum kokius namų\ndievaičius; šeimininkai, nudirbę savo darbus, tam tikru laiku\npaduoda jiems aukos vietoj pieno;
Narbutas Gvaninį nurodė kaip pasakojimo apie senus Lietuvos naminių žalčių prietarus šaltinį.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 203
Prietarai, susiję su naminiais žalčiais Lietuvoje, buvo ne\npaprastai seni, ir apie juos pasakojo ypač keistų dalykų. Gva-\nninis8 ta dingstimi pateikia pasakojimą: „Vienas žmogus, tik\nras katalikų tikėjimo išpažinėtojas, pirko iš vieno tų žalčių gar\nbintojų keletą avilių bičių.
Narbutas rašė, kad Gvaninis ir Meletijus Ukapirmą lygino su Perkūnu, nes šis laikytas dangaus ir žemės viešpačiu.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 92
Kai kurie kronikininkai, kaip Gvaninis ir Meletijus, lygina\nšį dievą su Perkūnu, kadangi jis buvo laikomas dangaus ir že\nmės viešpačiu. Jų nuomonės nėra nepagrįstos, nes tai buvo\nsuasmeninta aukščiausiojo dievo savybė, kaip ir daugelis kitų\naukštesniojo lygio dievų, besiskiriančių tik savo pavidalu ir skir\ntingais mitais.
Gvaninio pasakojime šeimininkas avilyje pamatė juodą žmogaus pavidalo būtybę, Narbuto tekste vadinamą pragariška pabaisa.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 202
Sunkiai, labai steng damasis prikalbino, kad šis užmuštų bjaurų žaltį, kurį gyrė kaip dievą. Tai padaręs, šeimininkas netrukus nuėjo į sodą pasižiū rėti savo bityno; viename tuščiame avilyje jis pamatė sėdinčią kažkokią juodą, baisią, panašią į žmogų būtybę su bjauriai iki ausų perplėšta burna, kreivai išverstomis akimis; ten tikrai buvo kažkokia pragariška pabaisa. Iš baimės šeimininkas neteko ža do; paskui, šiek tiek atsigavęs, klausia pabaisos, kas esanti ir ką čia veikianti?
Gvaninio pasakojime krikščionis šeimininkas šventu kryžiumi nuvijo pabaisą, kuri tuoj pat nežinia kur dingo.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 202
Pabaisa atsakė: „Aš esu tas, kuris čia būsiu, kol atkeršysiu už tai, kad užmušei savo namų dievą. Tu būsi dar labiau persekiojamas, jeigu negrįši prie jam priklausančių aukų aukojimo“. Šeimininkas šito nepaisė ir, būdamas krikš čionis, nuvijo pabaisą šventu kryžiumi-ji tuoj pat nežinia kur dingo.
Aleksandras Gvaninis Kerkelio, arba Bialohrodo, totorių vardą siejo su Klerkei, arba Bialohrodo, pilimi ant uolos.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 109
Ar mūsų latviai kažkada išėjo iš tų užkampių, ar buvo ten nuvesti toto rių antpuolių metu, — negaliu spręsti“1. Nei viena, nei antra, nes Gvaninis nedviprasmiškai teigia: „Ant uolos yra moliu apdrėbta pilis, kurią vadina Klerkei, arba Bia- lohrod, nuo to jie vadinasi Kerkelio, arba Belgorodo to toriais“2. Tai geriausiai ir paaiškina, ir įtikina, jog tie Belgorodo totoriai buvo mūsų neseniai aprašytų polovie- čių-lietuvių likučiai.
Aleksandras Gvaninis jautė, kad visa, kas vyksta gamtoje, turi turėti savo kaltininką, todėl pripažino savo viešpatį ir visų dalykų valdovą, ėmė jį garbinti; bet garbinimas visuomet žengia kartu su baime, todėl savo jausmais linkęs garbinti reiškinį, kuris, atrodė, labiausiai jį gąsdino.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 92
Žmogus, vadovaudamasis įgim tu jausmu, pajutęs dievą savo širdyje, protu ieškojo jo aplin koje. Jis jautė, kad visa, kas vyksta gamtoje, turi turėti savo kaltininką, todėl pripažino savo viešpatį ir visų dalykų valdo vą, ėmė jį garbinti; bet garbinimas visuomet žengia kartu su baime, todėl savo jausmais linkęs garbinti reiškinį, kuris, atro dė, labiausiai jį gąsdino. Audros, kruša, žaibai, griausmas - šitokie baisūs reiškiniai, sukeliami nesuprantamų dangaus jė gų, labai traukė žmogaus dėmesį: jų jėga griauna, daužo, nai kina viską, net šventyklas ir dievų stabus; taigi tos jėgos valdo vas turi būti galingiausias dievas.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Žaltys (Žaltis) Žaltys, laikytas namų dievu ir drauge gydytoju, arba Auš- laviu - dievaičiu, kurį garbino to gyvo šliužo pavidalu. Prietarai, susiję su naminiais žalčiais Lietuvoje, buvo ne paprastai seni, ir apie juos pasakojo ypač keistų dalykų. Gva- ninis8 ta dingstimi pateikia pasakojimą: „Vienas žmogus, tik ras katalikų tikėjimo išpažinėtojas, pirko iš vieno tų žalčių gar bintojų keletą avilių bičių.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Per sai, romėnai ir kiti kaip tik kalėdiniu laikotarpiu, arba prieš metų pabaigą, šventė paslaptingą Mitros šventę: atgailaudavo už nuodėmes, savo misterijose vaizduodavo gamtos atgimi mą, rengdavosi naujam, doram gyvenimui. Kai kurie kronikininkai, kaip Gvaninis ir Meletijus, lygina šį dievą su Perkūnu, kadangi jis buvo laikomas dangaus ir že mės viešpačiu. Jų nuomonės nėra nepagrįstos, nes tai buvo suasmeninta aukščiausiojo dievo savybė, kaip ir daugelis kitų aukštesniojo lygio dievų, besiskiriančių tik savo pavidalu ir skir tingais mitais.