Albertas Vijūkas-Kojelavičius šiame leidime pateikiamas kaip „Lietuvos istorijos“ autorius ir istorikas. Juozo Jurginio įvade jis taip pat apibūdinamas kaip Vilniaus aukštosios mokyklos profesorius, savo veikalą skyręs jos studentams, 1640 m. redagavęs Vilniaus akademijos išleistą kalbų rinkinį, gimęs 1609 m. ir miręs 1677 m. Varšuvoje.
Nors veikalas, kur pasaulėžiūra išreiškiama literatūrine išmone, negalėjo lygiuotis su Vakarų Europos istoriografijoje besireiškiančiu racionalizmu, vis dėlto A. Kojelavičiaus Lietuvos istorija sėkmingai atstovavo Lietuvai mokslo pasaulyje. Po šimto metų Vilniaus akademijos profesorius P. Paprockis parašė trumpą Lietuvos istoriją lenkiškai (Domowe wiadomošci o Wielkim Xięstwie Litewskim z przytączeniem historyi tegož narodu przedrukowane. Wilno, 1763). Jis naudojosi A. Kojelavičiumi, tačiau, daugelį įvykių aiškindamas antgamtinėmis jėgomis ir žmonių prigimtimi, pirmtakui toli gražu neprilygo.
Atvestas pas Ivaną, Konstantinas, tironui įsakius, turėjo iškęsti neapsakomus kankinimus: ne tik kojas jam it vergui surakino grandinėmis, bet ir rankas užlaužė už nugaros ir nelyginant raiščiais apliejo ištirpintu švinu. Apie šį pralaimėjimą Aleksandras sužinojo prie Bobro upės; norėdamas sustabdyti priešo žygį, jis įtaisė karo stovyklą Obolcuose. Kodėl vėliau Aleksandras su kariuomene patraukė link Polocko, nei kur parašyta radau, nei pats atspėti galėjau.
1640 m., minint jėzuitų ordino įsteigimo šimto metų sukaktį, Vilniaus akademija išleido A. Kojelavičiaus redaguotą kalbų rinkinį, kurių viena, skirta kancleriui, parašyta jo paties.