P. 173* - Tai žymaus lenkų poeto ir istoriko Adomo Stanis\nlovo Naruševičiaus (1733-1796) veikalas (Nanis-\nzewiczA. Historya narodu Polskiego, od początku\nchrzescianstwa. - T. I-VII. - Warszawa, 1803-\n1804).
Žyniai iš jų burdavo. Žemaičiai\nmanė, jog, kai užges amžinoji ugnis, Perkūnas sušals, o dievai\nužmigs; religijos pasikeitimą aiškino tuo, kad krikščionys tą ugnį\nužgesino .\nKaip mano Naruševičius', slavai taip pat žinojo panašią\nugnį, vadintą Zwicz.
Lyg atsakydamas gausiems savo darbo kritikams, T. Nar butas laiške Vilniaus gydytojui ir artimam šeimos draugui Ani cetui Renjė rašė: „Mūsų istorijoje tiek mažai faktų, tiek daug visuotinės istorijos <...>. Istorikas Naruševičius nieko apie tautą nerašė, tik dėstė valdžios veiksmus ir karo įvykius, o Le levelis, norėdamas tai ištaisyti, puolė į kitą suklydimą: sam protaudamas ir lygindamas ją su kitomis europietiškomis vals tybėmis, savo tyrimuose faktams neskyrė pakankamai vietos.
Žyniai iš jų burdavo. Žemaičiai\nmanė, jog, kai užges amžinoji ugnis, Perkūnas sušals, o dievai\nužmigs; religijos pasikeitimą aiškino tuo, kad krikščionys tą ugnį\nužgesino .\nKaip mano Naruševičius', slavai taip pat žinojo panašią\nugnį, vadintą Zwicz.
Šitaip susiklosčiusi politinė pa dėtis, kiek suprantu, tapo priežastimi, kuri ir nulėmė drąsų gotų ketinimą iškeliauti į tolimas Rytų Europos šalis ir susirasti patogių kolonijai vietų palaimintose Ry tų šalyse, į kurias visuomet viliojo kažin koks pagundos jausmas ir kažkada ten protėvių patirtos laimės prisimi nimai. Naruševičius šį išėjimą aiškina kitaip. Jis rašo: „Panašu į tiesą, kad dakai su getais, prisimindami tiek iš romėnų patirtų pralaimėjimų, pasikvietė pas save gotus, pasiryžę veikiau jungtis su jais negu būti svetimų val domi“1.