Lietuvos istorijos žinių lobynas
autorius
23 teiginiai23 įrašai0 struktūruoti ryšiai
Šaltiniai ir citatos
Rodomi visi 23 teiginiai ir visi 23 citatų bei paminėjimų įrašai. Su teiginiais susietos citatos atveriamos prie teiginio; atskiros citatos ir reikšmingi paminėjimai rodomi savarankiškai.
Grįžti į objekto apžvalgą1–27 iš 27 rodomų įrašų
Leidinio pastaba Adomą Stanislovą Naruševičių vadina lenkų poetu ir istoriku bei sieja jį su „Historya narodu Polskiego“.
PDF 484
P. 173* - Tai žymaus lenkų poeto ir istoriko Adomo Stanis\nlovo Naruševičiaus (1733-1796) veikalas (Nanis-\nzewiczA. Historya narodu Polskiego, od początku\nchrzescianstwa. - T. I-VII. - Warszawa, 1803-\n1804).
Narbutas, remdamasis Naruševičiumi, rašė, kad Henilą garbino serbai ir kitos slavų tautos.
PDF 174
Mat, pasak Naruševičiaus , He-\nnilą garbino serbai ir kitos slavų tautos. 10\n10 Historya narodu Polskiego. - T. I. - S. 362*.
Narbutas Naruševičiui priskyrė nuomonę, kad slavai žinojo panašią ugnį, vadintą Zwicz.
PDF 226
Žyniai iš jų burdavo. Žemaičiai\nmanė, jog, kai užges amžinoji ugnis, Perkūnas sušals, o dievai\nužmigs; religijos pasikeitimą aiškino tuo, kad krikščionys tą ugnį\nužgesino .\nKaip mano Naruševičius', slavai taip pat žinojo panašią\nugnį, vadintą Zwicz.
Adomas Stanislovas Naruševičius šešių tomų veikalu „Lenkų tautos istorija“ pradėjo kritiškas praeities studijas.
PDF 56
Pradėjus leisti originalius tekstus buvo galima sistemingiau\ntirti savo krašto praeitį. Plačiai užgriebdamas ir Lietuvos istoriją,\nvysk. Adomas Stanislovas Naruševičius (Naruszewicz) savo\n6 tomų veikalu «Lenkų tautos istorija»^34 pradėjo kritiškas\npraeities studijas. Sudarydamas savo istorijos rašymo « mokyklą »,\nNaruševičius visokių negerovių šaltiniu telaikė monarcho valdžios\naprėžimą.
Narbutas laiške Anicetui Renjė kritikavo Naruševičių, kad šis rašė apie valdžios veiksmus ir karo įvykius, bet ne apie tautą.
PDF 11
Lyg atsakydamas gausiems savo darbo kritikams, T. Nar butas laiške Vilniaus gydytojui ir artimam šeimos draugui Ani cetui Renjė rašė: „Mūsų istorijoje tiek mažai faktų, tiek daug visuotinės istorijos <...>. Istorikas Naruševičius nieko apie tautą nerašė, tik dėstė valdžios veiksmus ir karo įvykius, o Le levelis, norėdamas tai ištaisyti, puolė į kitą suklydimą: sam protaudamas ir lygindamas ją su kitomis europietiškomis vals tybėmis, savo tyrimuose faktams neskyrė pakankamai vietos.
Naruševičiaus manymu, slavai taip pat žinojo panašią ugnį, vadintą Zwicz.
PDF 226
Žyniai iš jų burdavo. Žemaičiai\nmanė, jog, kai užges amžinoji ugnis, Perkūnas sušals, o dievai\nužmigs; religijos pasikeitimą aiškino tuo, kad krikščionys tą ugnį\nužgesino .\nKaip mano Naruševičius', slavai taip pat žinojo panašią\nugnį, vadintą Zwicz.
Naruševičius gotų išėjimą aiškino tuo, kad dakai ir getai pasikvietė gotus, norėdami jungtis su jais, o ne būti svetimų valdomi.
PDF 84
Šitaip susiklosčiusi politinė pa dėtis, kiek suprantu, tapo priežastimi, kuri ir nulėmė drąsų gotų ketinimą iškeliauti į tolimas Rytų Europos šalis ir susirasti patogių kolonijai vietų palaimintose Ry tų šalyse, į kurias visuomet viliojo kažin koks pagundos jausmas ir kažkada ten protėvių patirtos laimės prisimi nimai. Naruševičius šį išėjimą aiškina kitaip. Jis rašo: „Panašu į tiesą, kad dakai su getais, prisimindami tiek iš romėnų patirtų pralaimėjimų, pasikvietė pas save gotus, pasiryžę veikiau jungtis su jais negu būti svetimų val domi“1.
Gotai, pasak Narbuto cituojamų Naruševičiaus tyrimų, 161 m. su karaliumi Filimeru iš Germanijos į Sarmatiją kėlėsi per Vyslos žemupį.
PDF 85
Gotų žygis su Filimeru. 161 krikščioniško\nsios eros metais, pasak Naruševičiaus tyrimų1, gotai su\nsavo karaliumi Filimeru, pereidami iš Germanijos į Sar-\nmatiją, tiltu kėlėsi per Vyslos žemupį, nes ši upė tuo\nmet ribojo senovės geografų taip pavadintus kraštus. Bet\natsitiko taip, kad tiltas, kai pusė gotų perėjo, įlūžo ir\nbuvo nuneštas srovės.
Naruševičių Narbutas mini tarp autorių, kurių požiūris turėjo pagrįsti nuomonę, kad venedams priklausė Lietuvos istorijai svarbios gentys.
PDF 99
Kaip slavai atsirado ‘šiose lygumose arba kaip\nir iš kur ten pateko, — nėra mūsų veikalo tyrimų tikslas.\nPasakysime tiktai tiek, kad venedams priklausė ne viena\ngentis, labai dominanti mūsų veikalą, o panagrinėję pa\nties Tacito ištrauką2, Jordano3 ir Naruševičiaus4 požiūrį,\ndar labiau sustiprinsime šią nuomonę. Galėjo būti, kad\nvenedų slavams ikikrikščioniškosios eros amžiais ar kiek\nvėliau priklausė kuri nors Baltijos jūros pakrantė tarp\nVyslos ir Dauguvos žiočių, iš kur jie buvo išstumti iš\nrytų slenkančių genčių; jų pėdsakas išliko Vindavos upės\npavadinime; be to, Vinidų, Vinidarių pavardę dera lai\nkyti lietuviškos kilmės.
Naruševičius, Narbuto perteikimu, Ptolemėjo chunus siejo su graikų-skitų gentimi ir galimu atsikėlimu iš Chijo salos.
PDF 102
Prajus** vėlgi kalba apie tą patį, žiūrė\ndamas į Ptolernėjo raštuose nubraižytą žemėlapį. Naru\nševičius, taip pat naudojęs tuos šaltinius, nėmaž neabe\njoja, kad Ptolernėjo chunai, kurių kolonija turėjusi būti\nten, kur yra Kijevas, yra ta pati graikų-skitų gentis kaip\nir Geniui, neva net atsikėlusi iš Chijo salos2. Tačiau ži\nnoma, kad Dnepro pakrantėje buvo tvirtovė, vadinama\nChue, Chunnigard-, ji priklausė minėtai tautai.
Naruševičius, Narbuto teigimu, pateikė žinių, rėmusių nuomonę, kad poloviečiai buvo rusų kaimynai iš rytų ir vakarų.
PDF 104
Mūsų mokslininkas, lietuvių istorijos tyri nėtojas Ksaveras Bogušas priskiria lietuvių genties tau toms iš kitur pažįstamus poloviečius', remdamasis tokio mis pat Kojalavičiaus prielaidomis1 2. Naruševičius patei kia žinių, kurios, rodos, taip pat remia šią nuomonę, kad poloviečiai buvę rusų kaimynai nuo saulės patekėjimo ir nusileidimo pusių3. Šie teiginiai įpareigoja mus patyri nėti istorinius faktus, kurie geriau paaiškintų tai ir at skleistų tikrą ar spėjamą giminystę, kurią mini mūsų pirm takai.
Naruševičius, Narbuto vertinimu, iki XII a. jotvingiams priskyrė pernelyg plačias valdas nuo Bugo iki Beržūnos ir nuo Pripetės iki Narvos.
PDF 119
Mechovita taip kalba apie čigonus, žmones, kuriuos kai kada priskirdavo prie jot vingių. 116 Naruševičius iki XII amžiaus priskiria jotvingiams pernelyg plačias valdas, kurios plyti nuo Bugo iki Ber- žūnos, nuo Pripetės iki Narvos1. Iš pradžių ši tauta, nors gausi ir didelė, gyveno nelabai plačiai, nes ją supo pa žįstamos kitų tautų gyvenamosios vietovės.
Naruševičių Narbutas mini kaip vieną senovės tyrinėtojų, aptikusių gelonų-budinų buvimo pėdsakų Sniatyno apylinkėse.
PDF 210
1 Boristenis occidentale latus. Naruševičius apie tai skaitė se\nnovės geografų veikaluose (Hist. Nar. Pol. T. I. S. 34),\n212\n\n## Puslapis 210\n\n215\nAtvedėme keliavusią gelonų-budinų tautą į Sniatyno\napylinkes, prie Maročės ir Lunio s upių ne tik todėl, kad\njų buvimo pėdsakų ten aptiko senovės tyrinėtojai Bajeris\nir Naruševičius1.
Naruševičius, Narbuto teigimu, daugelyje darbų patvirtino nuomonę apie gelonų tautos gyvenimą Nemuno aukštupyje.
PDF 211
Tai, be abejonės, yra Pripetė ir Nemunas, nors kai kurie tyrinė tojai pirmąja laiko Vyslą, bet dėl antrosios visų nuomo nės sutampa. Sis geografas pastarosios aukštupyje kuo aiškiausiai apgyvendina gelonų tautą2. Naruševičius taip pat patvirtina tai daugelyje savo darbų3. Pats Ptolemėjas, kuris šį sykį mini toje žemėje gyvenančią igelonų tautą, 1 Zelva — lietuviškas pavadinimas — taip pat kartojasi ne vienoje vietoje. Mes nesigilinsime į upių pavadinimų etimologinį ty rimą, nes tai mus nuvestų toli nuo pageidaujamo trumpumo; tai pa liekame lietuvių kalbos ir jos ištakų tyrinėtojams.
Naruševičius Lenkijos istorijos I tomo 7 puslapyje nurodė, kad agatirų kolonijų būta dešiniojoje Marus upės pakrantėje.
PDF 289
Tuo remdamasis, Naruševičius savo Lenkijos istorijos pirmo tomo 7 puslapyje nurodė, kad agatirų kolonijų būta dešiniojoje šios upės pakrantėje. Tebus ir čia leista at kreipti dėmesį, kad pavadinimuose Marus ir Marosz yra dalelė Rus ir Ross — lietuviško šventos upės pavadini mo. O savo gyvenimą tolimame Septynių miestų krašte, kur jie buvo laiko audrų nublokšti, agatirai galėjo iš keisti į gyvenvietes tarp giminingų kartų, kai nesiliau jančios sarmatų revoliucijos neleido jiems ilgiau ramiai gyventi prie Marokos.
Narbutas rašo, kad Naruševičius rėmė nuomonę, jog Owim žemė buvo dabartinė Prūsija.
PDF 253
Tarp mokslininkų ¡buvęs Hugo Grocijus2*, taip ¡pat Pilypas Kjiu- veris3**, kuris rašo: „Žemė Owim, plytėjusi priešais go tus, yra ne kokia kita, o dabar vadinama Prūsija, pilna pelkių ir ežerų, sunki armijai keliauti ir daugelyje vietų visiškai neįžengiama; šią žemę net ir šiais laikais saksai vadina Owimu. Pagaliau ir ¡pats Naruševičius, žinojęs tuos pačius ir, ko gero, dar ir kitus mums nežinomus įro dymus, visiškai rėmė šią nuomonę4. 247 Tas pats Jordanas, puikiai išmanęs istoriją ¡gotų, nuo neatmenamų laikų turėjusių glaudžių santykių su lietuvių žemėmis, tikriausiai žinojo jų geografinę padėtį ir pava dinimus, be to, jo žinios mums labai svarbios.
Kaip mano Naruševičius', slavai taip pat žinojo panašią ugnį, vadintą Zwicz.
PDF 226
Žyniai iš jų burdavo. Žemaičiai\nmanė, jog, kai užges amžinoji ugnis, Perkūnas sušals, o dievai\nužmigs; religijos pasikeitimą aiškino tuo, kad krikščionys tą ugnį\nužgesino .\nKaip mano Naruševičius', slavai taip pat žinojo panašią\nugnį, vadintą Zwicz.
Adomas Stanislovas Naruševičius šį paprotį, menantį seniausius budizmo principus, pastebėjo Kašmiro žemumoje.
PDF 226
Šitaip galindų tauta turėjo Rosės * 5 šventindami upes, prie dviejų upių santakos statyti šventoves ir ten at likti tokį garbinimą (Hiegels. Reise nach Indien). Jis šį paprotį, menantį seniausius budizmo principus, pastebėjo Kašmiro žemumoje*.
161 krikščioniško sios eros metais, pasak Naruševičiaus tyrimų1, gotai su savo karaliumi Filimeru, pereidami iš Germanijos į Sarmatiją, tiltu kėlėsi per Vyslos žemupį, nes ši upė tuo met ribojo senovės geografų taip pavadintus kraštus.
PDF 85
161 krikščioniško sios eros metais, pasak Naruševičiaus tyrimų1, gotai su savo karaliumi Filimeru, pereidami iš Germanijos į Sar- matiją, tiltu kėlėsi per Vyslos žemupį, nes ši upė tuo met ribojo senovės geografų taip pavadintus kraštus. Bet atsitiko taip, kad tiltas, kai pusė gotų perėjo, įlūžo ir buvo nuneštas srovės. Yra senovės istorikų prielaidų, jog Filimeras, baimindamasis didelio žmonių susigrūdimo, nes visi žmonės norėjo iškeliauti, tyčia pagreitino šį įvy kį.
A. Naruševičius sako, kad jie nepriklauso nei sarmatams, nei germanams, turi daug žemių, vakaruose teka Vysla; jų kaimynai — estai bei gitonai (.. 66—80), šiaurėje — finai, pietuose — peucinai, o rytuose yra nežinomos sritys.
PDF 98
Tad atleiskime senovės autoriams, kurių geografinių žinių gavimo gali mybės buvo labiau ribotos negu mūsų; jos pražuvo, mums liko vien spausdintos Plinijaus ištraukos arba kitų geog rafų traktatų fragmentai. Siek tiek labiau venedų reika lus aiškina Tacitas 46 skyriuje1. Jis sako, kad jie nepri klauso nei sarmatams, nei germanams, turi daug žemių, vakaruose teka Vysla; jų kaimynai — estai bei gitonai (§§ 66—80), šiaurėje — finai, pietuose — peucinai, o rytuose yra nežinomos sritys.
A. Naruševičius teigia, kad, remdami mozūrų Maslavą, kovojo jotvingiai ir slovėnai, t.
PDF 115
Bet Kromeris, jei skaitysime jo originalų leidinį, ketvirtoje knygoje labiau išplėtoja šią mintį. Jis teigia, kad, remdami mozūrų Maslavą, ko vojo jotvingiai ir slovėnai, t. y. gentys, priklausiusios prūsų lygai. Jis laiko tuos jotvingius Ptolemėjo meta- nastais, kilusiais iš Jazigibano, t. y. jotvingių žemės, ply tinčios Vengrijoje prie Tisos upės, nes jų likučių ten tu rėję būti net ligi autoriaus laikų.
Naruševičius taip pat patvirtina tai daugelyje savo darbų3.
PDF 211
Tai, be abejonės, yra Pripetė ir Nemunas, nors kai kurie tyrinė tojai pirmąja laiko Vyslą, bet dėl antrosios visų nuomo nės sutampa. Sis geografas pastarosios aukštupyje kuo aiškiausiai apgyvendina gelonų tautą2. Naruševičius taip pat patvirtina tai daugelyje savo darbų3. Pats Ptolemėjas, kuris šį sykį mini toje žemėje gyvenančią igelonų tautą, 1 Zelva — lietuviškas pavadinimas — taip pat kartojasi ne vienoje vietoje. Mes nesigilinsime į upių pavadinimų etimologinį ty rimą, nes tai mus nuvestų toli nuo pageidaujamo trumpumo; tai pa liekame lietuvių kalbos ir jos ištakų tyrinėtojams.
Tuo remdamasis, Naruševičius savo Lenkijos istorijos pirmo tomo 7 puslapyje nurodė, kad agatirų kolonijų būta dešiniojoje šios upės pakrantėje.
PDF 289
Tuo remdamasis, Naruševičius savo Lenkijos istorijos pirmo tomo 7 puslapyje nurodė, kad agatirų kolonijų būta dešiniojoje šios upės pakrantėje. Tebus ir čia leista at kreipti dėmesį, kad pavadinimuose Marus ir Marosz yra dalelė Rus ir Ross — lietuviško šventos upės pavadini mo. O savo gyvenimą tolimame Septynių miestų krašte, kur jie buvo laiko audrų nublokšti, agatirai galėjo iš keisti į gyvenvietes tarp giminingų kartų, kai nesiliau jančios sarmatų revoliucijos neleido jiems ilgiau ramiai gyventi prie Marokos.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Kerpyčius ir Šilinyčius (Kierpiczus i Syleniczus) Dievaičiai draugai, statybos globotojai. Pirmasis valdė vi sa, kas naudojama statybose iš iškasenų, antrasis - iš augalų karalystės. Kerpyčiaus vardas, atrodo, kilęs iš Kirpicz - rusiškai plyta.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Pa galiau, kur tik apsigyvendavo lietuvių genties tautos, upės, te kančios per jų svarbiausias sodybas, būdavo praminamos tuo pačiu šventu vardu Ross. Šitaip galindų tauta turėjo Rosės * 5 šventindami upes, prie dviejų upių santakos statyti šventoves ir ten at likti tokį garbinimą (Hiegels. Reise nach Indien). Jis šį paprotį, menantį seniausius budizmo principus, pastebėjo Kašmiro žemumoje*.
Susietas teiginys: t-006
Susieti teiginiai: t-006
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
Taip pat daromos teisingos išvados, jog jie nekariavo su hunų vėliavomis, bet atvirkščiai — priešinosi hunams, o pra laimėję turėjo keltis į tolimą kraštą, kur jų nepasiekė kerštingi tų barbarų ginklai. Tad labai panaši j tiesą Naruševičiaus nuomonė, kad jotvingiai nuo Tisos atėjo tiesiai j Polesę. Norint išvengti hunų pulkų, užtvindžiu- 117 ## Puslapis 115 šių visą kairiąją Dunojaus pakrantę, neužteko perkopti Karpatų kalnus, dar reikėjo ieškoti kitų tautų neužimtų vietų, kur galima buvo ramiai gyventi, nes kairiojoje Bu- go pakrantėje, žemdirbystei tinkamose ir aukštėlesnėse ly gumose, tais laikais jau gyveno daug slavų kartų.