Lietuvos istorijos žinių lobynas
Autorius
21 teiginys35 įrašai1 ryšys
Šaltiniai ir citatos
Visi 21 objekto teiginiai. Su kiekvienu teiginiu susietos citatos ir šaltiniai atveriami pačiame teiginyje.
Grįžti į objekto apžvalgą1–21 iš 21 teiginių
Leidinio pastaba Adomą Stanislovą Naruševičių vadina lenkų poetu ir istoriku bei sieja jį su „Historya narodu Polskiego“.
PDF 484
P. 173* - Tai žymaus lenkų poeto ir istoriko Adomo Stanislovo Naruševičiaus (1733-1796) veikalas (NaniszewiczA. Historya narodu Polskiego, od początku chrzescianstwa. - T. I-VII. - Warszawa, 1803- 1804).
Narbutas, remdamasis Naruševičiumi, rašė, kad Henilą garbino serbai ir kitos slavų tautos.
PDF 174
Mat, pasak Naruševičiaus , Henilą garbino serbai ir kitos slavų tautos. 10 10 Historya narodu Polskiego. - T. I. - S. 362*.
Narbutas Naruševičiui priskyrė nuomonę, kad slavai žinojo panašią ugnį, vadintą Zwicz.
PDF 226
Žyniai iš jų burdavo. Žemaičiai manė, jog, kai užges amžinoji ugnis, Perkūnas sušals, o dievai užmigs; religijos pasikeitimą aiškino tuo, kad krikščionys tą ugnį užgesino . Kaip mano Naruševičius', slavai taip pat žinojo panašią ugnį, vadintą Zwicz.
Adomas Stanislovas Naruševičius šešių tomų veikalu „Lenkų tautos istorija“ pradėjo kritiškas praeities studijas.
PDF 56
Pradėjus leisti originalius tekstus buvo galima sistemingiau tirti savo krašto praeitį. Plačiai užgriebdamas ir Lietuvos istoriją, vysk. Adomas Stanislovas Naruševičius (Naruszewicz) savo 6 tomų veikalu «Lenkų tautos istorija»^34 pradėjo kritiškas praeities studijas. Sudarydamas savo istorijos rašymo « mokyklą », Naruševičius visokių negerovių šaltiniu telaikė monarcho valdžios aprėžimą.
Narbutas laiške Anicetui Renjė kritikavo Naruševičių, kad šis rašė apie valdžios veiksmus ir karo įvykius, bet ne apie tautą.
PDF 11
Lyg atsakydamas gausiems savo darbo kritikams, T. Narbutas laiške Vilniaus gydytojui ir artimam šeimos draugui Anicetui Renjė rašė: „Mūsų istorijoje tiek mažai faktų, tiek daug visuotinės istorijos <...>. Istorikas Naruševičius nieko apie tautą nerašė, tik dėstė valdžios veiksmus ir karo įvykius, o Lelevelis, norėdamas tai ištaisyti, puolė į kitą suklydimą: samprotaudamas ir lygindamas ją su kitomis europietiškomis valstybėmis, savo tyrimuose faktams neskyrė pakankamai vietos.
Naruševičiaus manymu, slavai taip pat žinojo panašią ugnį, vadintą Zwicz.
PDF 226
Žyniai iš jų burdavo. Žemaičiai manė, jog, kai užges amžinoji ugnis, Perkūnas sušals, o dievai užmigs; religijos pasikeitimą aiškino tuo, kad krikščionys tą ugnį užgesino . Kaip mano Naruševičius', slavai taip pat žinojo panašią ugnį, vadintą Zwicz.
Naruševičius gotų išėjimą aiškino tuo, kad dakai ir getai pasikvietė gotus, norėdami jungtis su jais, o ne būti svetimų valdomi.
PDF 84
Šitaip susiklosčiusi politinė padėtis, kiek suprantu, tapo priežastimi, kuri ir nulėmė drąsų gotų ketinimą iškeliauti į tolimas Rytų Europos šalis ir susirasti patogių kolonijai vietų palaimintose Rytų šalyse, į kurias visuomet viliojo kažin koks pagundos jausmas ir kažkada ten protėvių patirtos laimės prisiminimai. Naruševičius šį išėjimą aiškina kitaip. Jis rašo: „Panašu į tiesą, kad dakai su getais, prisimindami tiek iš romėnų patirtų pralaimėjimų, pasikvietė pas save gotus, pasiryžę veikiau jungtis su jais negu būti svetimų valdomi“1.
Gotai, pasak Narbuto cituojamų Naruševičiaus tyrimų, 161 m. su karaliumi Filimeru iš Germanijos į Sarmatiją kėlėsi per Vyslos žemupį.
PDF 85
Gotų žygis su Filimeru. 161 krikščioniškosios eros metais, pasak Naruševičiaus tyrimų1, gotai su savo karaliumi Filimeru, pereidami iš Germanijos į Sarmatiją, tiltu kėlėsi per Vyslos žemupį, nes ši upė tuomet ribojo senovės geografų taip pavadintus kraštus. Bet atsitiko taip, kad tiltas, kai pusė gotų perėjo, įlūžo ir buvo nuneštas srovės.
Naruševičių Narbutas mini tarp autorių, kurių požiūris turėjo pagrįsti nuomonę, kad venedams priklausė Lietuvos istorijai svarbios gentys.
PDF 99
Kaip slavai atsirado ‘šiose lygumose arba kaip ir iš kur ten pateko, — nėra mūsų veikalo tyrimų tikslas. Pasakysime tiktai tiek, kad venedams priklausė ne viena gentis, labai dominanti mūsų veikalą, o panagrinėję paties Tacito ištrauką2, Jordano3 ir Naruševičiaus4 požiūrį, dar labiau sustiprinsime šią nuomonę. Galėjo būti, kad venedų slavams ikikrikščioniškosios eros amžiais ar kiek vėliau priklausė kuri nors Baltijos jūros pakrantė tarp Vyslos ir Dauguvos žiočių, iš kur jie buvo išstumti iš rytų slenkančių genčių; jų pėdsakas išliko Vindavos upės pavadinime; be to, Vinidų, Vinidarių pavardę dera laikyti lietuviškos kilmės.
Naruševičius, Narbuto perteikimu, Ptolemėjo chunus siejo su graikų-skitų gentimi ir galimu atsikėlimu iš Chijo salos.
PDF 102
Prajus** vėlgi kalba apie tą patį, žiūrėdamas į Ptolernėjo raštuose nubraižytą žemėlapį. Naruševičius, taip pat naudojęs tuos šaltinius, nėmaž neabejoja, kad Ptolernėjo chunai, kurių kolonija turėjusi būti ten, kur yra Kijevas, yra ta pati graikų-skitų gentis kaip ir Geniui, neva net atsikėlusi iš Chijo salos2. Tačiau žinoma, kad Dnepro pakrantėje buvo tvirtovė, vadinama Chue, Chunnigard-, ji priklausė minėtai tautai.
Naruševičius, Narbuto teigimu, pateikė žinių, rėmusių nuomonę, kad poloviečiai buvo rusų kaimynai iš rytų ir vakarų.
PDF 104
Mūsų mokslininkas, lietuvių istorijos tyrinėtojas Ksaveras Bogušas priskiria lietuvių genties tautoms iš kitur pažįstamus poloviečius', remdamasis tokiomis pat Kojalavičiaus prielaidomis1 2. Naruševičius pateikia žinių, kurios, rodos, taip pat remia šią nuomonę, kad poloviečiai buvę rusų kaimynai nuo saulės patekėjimo ir nusileidimo pusių3. Šie teiginiai įpareigoja mus patyrinėti istorinius faktus, kurie geriau paaiškintų tai ir atskleistų tikrą ar spėjamą giminystę, kurią mini mūsų pirmtakai.
Naruševičius, Narbuto vertinimu, iki XII a. jotvingiams priskyrė pernelyg plačias valdas nuo Bugo iki Beržūnos ir nuo Pripetės iki Narvos.
PDF 119
Mechovita taip kalba apie čigonus, žmones, kuriuos kai kada priskirdavo prie jotvingių. 116 Naruševičius iki XII amžiaus priskiria jotvingiams pernelyg plačias valdas, kurios plyti nuo Bugo iki Beržūnos, nuo Pripetės iki Narvos1. Iš pradžių ši tauta, nors gausi ir didelė, gyveno nelabai plačiai, nes ją supo pažįstamos kitų tautų gyvenamosios vietovės.
Naruševičių Narbutas mini kaip vieną senovės tyrinėtojų, aptikusių gelonų-budinų buvimo pėdsakų Sniatyno apylinkėse.
PDF 210
1 Boristenis occidentale latus. Naruševičius apie tai skaitė senovės geografų veikaluose (Hist. Nar. Pol. T. I. S. 34), 212 ## Puslapis 210 215 Atvedėme keliavusią gelonų-budinų tautą į Sniatyno apylinkes, prie Maročės ir Lunio s upių ne tik todėl, kad jų buvimo pėdsakų ten aptiko senovės tyrinėtojai Bajeris ir Naruševičius1.
Naruševičius, Narbuto teigimu, daugelyje darbų patvirtino nuomonę apie gelonų tautos gyvenimą Nemuno aukštupyje.
PDF 211
Tai, be abejonės, yra Pripetė ir Nemunas, nors kai kurie tyrinėtojai pirmąja laiko Vyslą, bet dėl antrosios visų nuomonės sutampa. Sis geografas pastarosios aukštupyje kuo aiškiausiai apgyvendina gelonų tautą2. Naruševičius taip pat patvirtina tai daugelyje savo darbų3. Pats Ptolemėjas, kuris šį sykį mini toje žemėje gyvenančią igelonų tautą, 1 Zelva — lietuviškas pavadinimas — taip pat kartojasi ne vienoje vietoje. Mes nesigilinsime į upių pavadinimų etimologinį tyrimą, nes tai mus nuvestų toli nuo pageidaujamo trumpumo; tai paliekame lietuvių kalbos ir jos ištakų tyrinėtojams.
Naruševičius Lenkijos istorijos I tomo 7 puslapyje nurodė, kad agatirų kolonijų būta dešiniojoje Marus upės pakrantėje.
PDF 289
Tuo remdamasis, Naruševičius savo Lenkijos istorijos pirmo tomo 7 puslapyje nurodė, kad agatirų kolonijų būta dešiniojoje šios upės pakrantėje. Tebus ir čia leista atkreipti dėmesį, kad pavadinimuose Marus ir Marosz yra dalelė Rus ir Ross — lietuviško šventos upės pavadinimo. O savo gyvenimą tolimame Septynių miestų krašte, kur jie buvo laiko audrų nublokšti, agatirai galėjo iškeisti į gyvenvietes tarp giminingų kartų, kai nesiliaujančios sarmatų revoliucijos neleido jiems ilgiau ramiai gyventi prie Marokos.
Narbutas rašo, kad Naruševičius rėmė nuomonę, jog Owim žemė buvo dabartinė Prūsija.
PDF 253
Tarp mokslininkų ¡buvęs Hugo Grocijus2*, taip ¡pat Pilypas Kjiuveris3**, kuris rašo: „Žemė Owim, plytėjusi priešais gotus, yra ne kokia kita, o dabar vadinama Prūsija, pilna pelkių ir ežerų, sunki armijai keliauti ir daugelyje vietų visiškai neįžengiama; šią žemę net ir šiais laikais saksai vadina Owimu. Pagaliau ir ¡pats Naruševičius, žinojęs tuos pačius ir, ko gero, dar ir kitus mums nežinomus įrodymus, visiškai rėmė šią nuomonę4. 247 Tas pats Jordanas, puikiai išmanęs istoriją ¡gotų, nuo neatmenamų laikų turėjusių glaudžių santykių su lietuvių žemėmis, tikriausiai žinojo jų geografinę padėtį ir pavadinimus, be to, jo žinios mums labai svarbios.
Kaip mano Naruševičius', slavai taip pat žinojo panašią ugnį, vadintą Zwicz.
PDF 226
Žyniai iš jų burdavo. Žemaičiai manė, jog, kai užges amžinoji ugnis, Perkūnas sušals, o dievai užmigs; religijos pasikeitimą aiškino tuo, kad krikščionys tą ugnį užgesino . Kaip mano Naruševičius', slavai taip pat žinojo panašią ugnį, vadintą Zwicz.
161 krikščioniško sios eros metais, pasak Naruševičiaus tyrimų1, gotai su savo karaliumi Filimeru, pereidami iš Germanijos į Sarmatiją, tiltu kėlėsi per Vyslos žemupį, nes ši upė tuo met ribojo senovės geografų taip pavadintus kraštus.
PDF 85
161 krikščioniškosios eros metais, pasak Naruševičiaus tyrimų1, gotai su savo karaliumi Filimeru, pereidami iš Germanijos į Sarmatiją, tiltu kėlėsi per Vyslos žemupį, nes ši upė tuomet ribojo senovės geografų taip pavadintus kraštus. Bet atsitiko taip, kad tiltas, kai pusė gotų perėjo, įlūžo ir buvo nuneštas srovės. Yra senovės istorikų prielaidų, jog Filimeras, baimindamasis didelio žmonių susigrūdimo, nes visi žmonės norėjo iškeliauti, tyčia pagreitino šį įvykį.
Naruševičius taip pat patvirtina tai daugelyje savo darbų3.
PDF 211
Tai, be abejonės, yra Pripetė ir Nemunas, nors kai kurie tyrinėtojai pirmąja laiko Vyslą, bet dėl antrosios visų nuomonės sutampa. Sis geografas pastarosios aukštupyje kuo aiškiausiai apgyvendina gelonų tautą2. Naruševičius taip pat patvirtina tai daugelyje savo darbų3. Pats Ptolemėjas, kuris šį sykį mini toje žemėje gyvenančią igelonų tautą, 1 Zelva — lietuviškas pavadinimas — taip pat kartojasi ne vienoje vietoje. Mes nesigilinsime į upių pavadinimų etimologinį tyrimą, nes tai mus nuvestų toli nuo pageidaujamo trumpumo; tai paliekame lietuvių kalbos ir jos ištakų tyrinėtojams.
Tuo remdamasis, Naruševičius savo Lenkijos istorijos pirmo tomo 7 puslapyje nurodė, kad agatirų kolonijų būta dešiniojoje šios upės pakrantėje.
PDF 289
Tuo remdamasis, Naruševičius savo Lenkijos istorijos pirmo tomo 7 puslapyje nurodė, kad agatirų kolonijų būta dešiniojoje šios upės pakrantėje. Tebus ir čia leista atkreipti dėmesį, kad pavadinimuose Marus ir Marosz yra dalelė Rus ir Ross — lietuviško šventos upės pavadinimo. O savo gyvenimą tolimame Septynių miestų krašte, kur jie buvo laiko audrų nublokšti, agatirai galėjo iškeisti į gyvenvietes tarp giminingų kartų, kai nesiliaujančios sarmatų revoliucijos neleido jiems ilgiau ramiai gyventi prie Marokos.
Naruševičius parašė veikalą „Historya narodu Polskiego, od początku chrzesciaństwa“.
PDF 476
Tai žymaus lenkų poeto ir istoriko Adomo Stanislovo Naruševičiaus (1733—1796) veikalas (Naruszewicz A. Historya narodu Polskiego, od początku chrzesciañstwa. T. 1—7. Warszawa, 1803— 1804