Adomas Bremenietis – XI amžiaus autorius, savo veikale „Gesta Hammaburgensis ecclesiae pontificum“ pateikęs žinių apie Baltijos regiono tautas ir jų ryšius. 1072–1076 m. parašyto veikalo ketvirtoje knygoje jis aprašė Skandinavijos bei pietines ir rytines Baltijos žemes, ypač paminėdamas prūsus. Autorius išskyrė sembų arba prūsų prekybinius santykius su švedais ir apibūdino juos kaip labai žmoniškus žmones, gelbėjusius jūroje pavojuje atsidūrusius ar piratų užpultus asmenis. Pasak Narbuto, Adomas Bremenietis taip pat liudijo, kad krikščionių dvasininkai iš Vokietijos ir kitų kraštų jūra atvykdavo skelbti Evangelijos prūsams, lietuviams ir latviams. Kitas jo užrašytas motyvas – šventasis medis Švedijoje, netoli Upsalos; šaltinyje pabrėžiama, kad medis visą laiką žaliavo, tačiau jo rūšies nustatyti nepavyko.
1072–1076 m. parašė veikalo „Gesta Hammaburgensis ecclesiae pontificum“ ketvirtąją knygą, kurioje pateikė Skandinavijos ir pietinių bei rytinių Baltijos žemių geografiją bei žinių apie prūsus.
Rašė apie herulus ir jų apsistojimą prie Hebolos, arba Havolos, upės.
Rašė apie Upsalos žynius, tarnavusius piktosioms dvasioms.
Užsiminė apie šventąjį ąžuolą, augusį Švedijoje netoli Upsalos.
Zenono Ivinskio aprašymas; nurodomas 1072–1076 m. laikotarpis.
Teodoras Narbutas nurodo, kad taip teigia Helmoldas ir Adomas Bremenietis.
O « Europos šiaurės Tacitas », arkivyskupas Adomas Bremenietis 1072-76 m. savo veikalo « Gesta Hammaburgensis ecclesiae pontificum» 4-oje knygoje, duodamas Skandinavijos ir Baltijos pietų ir rytų žemių geografiją, suteikė daugiau žinių apie prūsus ir ypač iškėlė jų prekybinius santykius su švedais. Adomas, tiesa, kalbėjo apie «sembus arba prūsus» (« Sembi vėl Pruzzi »), kurie esą « homines humanissimi » ir vykstą gelbėti pavojaus ištiktųjų jūroje, ar piratų užpultųjų.
Tą ypatybę kronikininkai priskiria velnio galybei, manydami, kad velniai buvo garbinami toje šventykloje šalies dievų pavidalu. Adomas Bremenietis užsimena apie tokį pat šventąjį ąžuolą, augusį Švedijoje, netoli Upsalos, tačiau Albertas Krantcas* 11, nė kiek neneigdamas, kad tas medis visą laiką žaliavęs, priduria, jog jo rūšies niekas negalėjęs nustatyti. Taigi tai turėjo būti ne ąžuolai, bet kitokios rūšies medžiai, kurie išnyko seniai, dar iki XIII amžiaus, o jų liekana buvo tie milžiniški šventieji medžiai.
Apskritai reikia manyti, kad visur, kur buvo šventyklos, augo šventieji ąžuolai, kadangi šio medžio šventumas lietuvių mitologijoje susiliejo su dievų buveinės vaizdiniu. Tikėjimą šito medžio šventumu skandinavai iš dalies perėmė iš lietuvių, kadangi ne visi ir ne visur turėjo šventyklas po ąžuolais; kaip praneša Adomas Bremenietis, to ypač laikėsi švedų protėviai . Lietuvių liaudies pasakos mini, kad žmonės valgydavę giles, iškeptas pelenuose arba virtas su pelenais.
Prie visų šventyklų būdavo šaltiniai arba tam tikri šventieji šuliniai, iš kurių semdavo vandenį, reikalingą apeigoms. Jame apiplaudavo atnašaujamus gyvulius. Tas vanduo buvo laikomas švarinančiu, nuvalančiu nuodėmes. Pakankamai žinių apie tai paliko Adomas Bremenietis, o Dusburgietis24 priduria, kad krikščionims jokiu atveju nebuvo leidžiama prieiti prie tokių šaltinių. Toks šaltinis vadinosi šulinys (Szulnis).
Tautos šventovė buvo Upsaloje; ten, kaip Romovės šventykloje, stovėjo trijų vyriausiųjų dievų stabai (Adamus Bremenensis. De situ Daniae. - Cap. 233); ten, kaip ir Romovėje, gyveno tarnauti dievams pašaukti žyniai ir, be abejo, taip pat vyriausiasis žynys. Adomas Bremenietis (skyrius 235) sako: de sacerdotibus, qui ad Ubsolam Daemonibus astare solebant (apie žynius, kurie Upsaloje buvo papratę tarnauti piktosioms dvasioms).
Dešinėje tos upės pusėje gotų jau nebuvo, todėl prūsai įėjo į estų genčių skaičių. Adomas Bremenietis* žinojo tą pačią Estiją. Aprašinėdamas prie Baltijos jūros esančius kraštus, kuriuos dėl senamadiškų kaprizų vadina salomis, jis rašo: „Taip pat mums pasakojo, kad toje jūroje esama daug kitų salų, kurių viena didžiulė vadinasi Estlandija1.
Tuo labiau kad jūros vadinimas Baltąja neprieštarauja senovės ir naujųjų laikų geografijai. Adomas Bremenietis Balticum pavadinimą tapatina ¡su šių kraštų pakrančių gyventojais (baltų), priklausančiais lietuvių genties tautoms5. Regis tą patį patvirtina ir Bajeris, šį dalyką tyrinėjęs išsamiau ir kruopščiau6.