O « Europos šiaurės Tacitas », arkivyskupas Adomas Bremenietis 1072-76 m. savo veikalo « Gesta Hammaburgensis ecclesiae pontificum» 4-oje knygoje, duodamas Skandinavijos ir Baltijos pietų ir rytų žemių geografiją, suteikė daugiau žinių apie prūsus ir ypač.
O « Europos šiaurės Tacitas »,\narkivyskupas Adomas Bremenietis 1072-76 m. savo veikalo « Gesta\nHammaburgensis ecclesiae pontificum» 4-oje knygoje, duodamas\nSkandinavijos ir Baltijos pietų ir rytų žemių geografiją, suteikė\ndaugiau žinių apie prūsus ir ypač iškėlė jų prekybinius santykius\nsu švedais. Adomas, tiesa, kalbėjo apie «sembus arba prūsus»\n(« Sembi vėl Pruzzi »), kurie esą « homines humanissimi » ir vykstą\ngelbėti pavojaus ištiktųjų jūroje, ar piratų užpultųjų.
Tą ypatybę kronikininkai priskiria velnio galy bei, manydami, kad velniai buvo garbinami toje šventykloje šalies dievų pavidalu. Adomas Bremenietis užsimena apie tokį pat šventąjį ąžuo lą, augusį Švedijoje, netoli Upsalos, tačiau Albertas Krantcas* 11, nė kiek neneigdamas, kad tas medis visą laiką žaliavęs, pridu ria, jog jo rūšies niekas negalėjęs nustatyti. Taigi tai turėjo bū ti ne ąžuolai, bet kitokios rūšies medžiai, kurie išnyko seniai, dar iki XIII amžiaus, o jų liekana buvo tie milžiniški šventieji medžiai.
Apskritai reikia ma nyti, kad visur, kur buvo šventyklos, augo šventieji ąžuolai, kadangi šio medžio šventumas lietuvių mitologijoje susiliejo su dievų buveinės vaizdiniu. Tikėjimą šito medžio šventumu skandinavai iš dalies pe rėmė iš lietuvių, kadangi ne visi ir ne visur turėjo šventyklas po ąžuolais; kaip praneša Adomas Bremenietis, to ypač laikė si švedų protėviai . Lietuvių liaudies pasakos mini, kad žmonės valgydavę gi les, iškeptas pelenuose arba virtas su pelenais.
Prie visų šventyklų būdavo šaltiniai arba tam tikri šventieji\nšuliniai, iš kurių semdavo vandenį, reikalingą apeigoms. Jame\napiplaudavo atnašaujamus gyvulius. Tas vanduo buvo laiko\nmas švarinančiu, nuvalančiu nuodėmes. Pakankamai žinių apie\ntai paliko Adomas Bremenietis, o Dusburgietis24 priduria, kad\nkrikščionims jokiu atveju nebuvo leidžiama prieiti prie tokių\nšaltinių. Toks šaltinis vadinosi šulinys (Szulnis).
Tautos šventovė buvo Upsaloje; ten, kaip Romovės šventykloje, sto vėjo trijų vyriausiųjų dievų stabai (Adamus Bremenensis. De situ Daniae. - Cap. 233); ten, kaip ir Romovėje, gyveno tar nauti dievams pašaukti žyniai ir, be abejo, taip pat vyriausiasis žynys. Adomas Bremenietis (skyrius 235) sako: de sacerdoti bus, qui ad Ubsolam Daemonibus astare solebant (apie žynius, kurie Upsaloje buvo papratę tarnauti piktosioms dvasioms).
Dešinėje tos upės pusėje gotų jau nebuvo, todėl prūsai įėjo į estų genčių skaičių. Ado mas Bremenietis* žinojo tą pačią Estiją. Aprašinėdamas prie Baltijos jūros esančius kraštus, kuriuos dėl senama diškų kaprizų vadina salomis, jis rašo: „Taip pat mums pasakojo, kad toje jūroje esama daug kitų salų, kurių viena didžiulė vadinasi Estlandija1.