Adomas Bremenietis 1072-1076 m. veikalo „Gesta Hammaburgensis ecclesiae pontificum“ ketvirtoje knygoje pateikė žinių apie prūsus.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 123
O « Europos šiaurės Tacitas »,\narkivyskupas Adomas Bremenietis 1072-76 m. savo veikalo « Gesta\nHammaburgensis ecclesiae pontificum» 4-oje knygoje, duodamas\nSkandinavijos ir Baltijos pietų ir rytų žemių geografiją, suteikė\ndaugiau žinių apie prūsus ir ypač iškėlė jų prekybinius santykius\nsu švedais. Adomas, tiesa, kalbėjo apie «sembus arba prūsus»\n(« Sembi vėl Pruzzi »), kurie esą « homines humanissimi » ir vykstą\ngelbėti pavojaus ištiktųjų jūroje, ar piratų užpultųjų.
Narbutas rašė, kad Adomas Bremenietis mini šventąjį ąžuolą, augusį Švedijoje netoli Upsalos.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 235
Tą ypatybę kronikininkai priskiria velnio galy bei, manydami, kad velniai buvo garbinami toje šventykloje šalies dievų pavidalu. Adomas Bremenietis užsimena apie tokį pat šventąjį ąžuo lą, augusį Švedijoje, netoli Upsalos, tačiau Albertas Krantcas* 11, nė kiek neneigdamas, kad tas medis visą laiką žaliavęs, pridu ria, jog jo rūšies niekas negalėjęs nustatyti. Taigi tai turėjo bū ti ne ąžuolai, bet kitokios rūšies medžiai, kurie išnyko seniai, dar iki XIII amžiaus, o jų liekana buvo tie milžiniški šventieji medžiai.
Narbutas teigė, kad, Adomo Bremeniečio pranešimu, švedų protėviai ypač laikėsi šventųjų ąžuolų tradicijos.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 238
Apskritai reikia ma nyti, kad visur, kur buvo šventyklos, augo šventieji ąžuolai, kadangi šio medžio šventumas lietuvių mitologijoje susiliejo su dievų buveinės vaizdiniu. Tikėjimą šito medžio šventumu skandinavai iš dalies pe rėmė iš lietuvių, kadangi ne visi ir ne visur turėjo šventyklas po ąžuolais; kaip praneša Adomas Bremenietis, to ypač laikė si švedų protėviai . Lietuvių liaudies pasakos mini, kad žmonės valgydavę gi les, iškeptas pelenuose arba virtas su pelenais.
Narbutas Adomą Bremenietį nurodė kaip šaltinį apie prie šventyklų buvusius apeiginius šaltinius ar šulinius.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 279
Prie visų šventyklų būdavo šaltiniai arba tam tikri šventieji\nšuliniai, iš kurių semdavo vandenį, reikalingą apeigoms. Jame\napiplaudavo atnašaujamus gyvulius. Tas vanduo buvo laiko\nmas švarinančiu, nuvalančiu nuodėmes. Pakankamai žinių apie\ntai paliko Adomas Bremenietis, o Dusburgietis24 priduria, kad\nkrikščionims jokiu atveju nebuvo leidžiama prieiti prie tokių\nšaltinių. Toks šaltinis vadinosi šulinys (Szulnis).
Narbutas citavo Adomą Bremenietį apie Upsalos žynius: „de sacerdotibus, qui ad Ubsolam Daemonibus astare solebant“.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 416
Tautos šventovė buvo Upsaloje; ten, kaip Romovės šventykloje, sto vėjo trijų vyriausiųjų dievų stabai (Adamus Bremenensis. De situ Daniae. - Cap. 233); ten, kaip ir Romovėje, gyveno tar nauti dievams pašaukti žyniai ir, be abejo, taip pat vyriausiasis žynys. Adomas Bremenietis (skyrius 235) sako: de sacerdoti bus, qui ad Ubsolam Daemonibus astare solebant (apie žynius, kurie Upsaloje buvo papratę tarnauti piktosioms dvasioms).
Adomas Bremenietis, Narbuto perteikimu, rašė apie didžiulę Baltijos jūros salą, vadintą Estlandija.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 92
Dešinėje tos upės pusėje gotų jau nebuvo, todėl prūsai įėjo į estų genčių skaičių. Ado mas Bremenietis* žinojo tą pačią Estiją. Aprašinėdamas prie Baltijos jūros esančius kraštus, kuriuos dėl senama diškų kaprizų vadina salomis, jis rašo: „Taip pat mums pasakojo, kad toje jūroje esama daug kitų salų, kurių viena didžiulė vadinasi Estlandija1.
Adomas Bremenietis, Narbuto aiškinimu, Balticum vardą siejo su Baltijos pakrančių baltais, priskirtais lietuvių genties tautoms.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 177
Tuo labiau kad jūros vadinimas Baltąja neprieštarauja senovės ir naujųjų laikų geografijai. Ado mas Bremenietis Balticum pavadinimą tapatina ¡su šių kraštų pakrančių gyventojais (baltų), priklausančiais lie tuvių genties tautoms5. Regis tą patį patvirtina ir Bajeris, šį dalyką tyrinėjęs išsamiau ir kruopščiau6.
Adomas Bremenietis, Narbuto teigimu, Sembą laikė besiribojančia su rusais arba Rusia, bet Rusios nepriskyrė Prūsijos provincijoms.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 217
Ra- \ndevikas Freizengiškis*, aprašinėjęs XIII amžiaus Lenkijos \nsienas, mini Rusios problemą. Jis priskyrė Lenkijai visą \nPrūsiją net iki Baltijos jūros; kaimynystėje jis randa ru\nsus, kuriuos netinkamai vadina rutėnais, t. y. rusinais4. \nTie ir vėlesni kronikininkai žinojo šią lietuvių žemę, turė\njusią Rusios vardą, kuris susimaišė su Nemuno aukštupio \nslaviškumu.
Adomas Bremenietis priskyrė Lenkijai visą Prūsiją net iki Baltijos jūros; kaimynystėje jis randa rusus, kuriuos netinkamai vadina rutėnais, t.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 217
Ra- \ndevikas Freizengiškis*, aprašinėjęs XIII amžiaus Lenkijos \nsienas, mini Rusios problemą. Jis priskyrė Lenkijai visą \nPrūsiją net iki Baltijos jūros; kaimynystėje jis randa ru\nsus, kuriuos netinkamai vadina rutėnais, t. y. rusinais4. \nTie ir vėlesni kronikininkai žinojo šią lietuvių žemę, turė\njusią Rusios vardą, kuris susimaišė su Nemuno aukštupio \nslaviškumu.
Narbutas rašo, kad Adomas Bremenietis tvirtino, jog krikščionių dvasininkai jūra atplaukdavo skelbti Evangelijos prūsams, lietuviams ir latviams.
Lietuvių tautos istorija, t. 3
PDF 158
Adomas Bremenietis \nįtikinamai tvirtina, kad nemaža krikščionių dvasininkų \nskelbti Sv. Evangelijos mokymo prūsams, lietuviams ir \nlatviams atplaukdavo jūra iš Vokietijos ir kitų šalių.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
dintas kriviu3, kurį gerbė kaip popiežių, nes kaip mūsų Šven tasis tėvas valdo visuotinę bažnyčią, taip šis vadovavo stab meldžiams. Bet jo valdžiai pakluso ne tik prūsai, bet ir lietu viai bei tolimesnės Livonijos tautos“4. Toks didelis buvo jo au toritetas, kad ne tik jis pats arba kas nors iš jo gentainių, bet ir jo pasiuntinys su jo krivūle ar su jo duotu ženklu galėjo sau giai keliauti per tolimiausius tų tautų kraštus ir visur sulauk davo karalių, ponų ir prastuomenės didžios pagarbos.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
Ra- devikas Freizengiškis*, aprašinėjęs XIII amžiaus Lenkijos sienas, mini Rusios problemą. Jis priskyrė Lenkijai visą Prūsiją net iki Baltijos jūros; kaimynystėje jis randa ru sus, kuriuos netinkamai vadina rutėnais, t. y. rusinais4. Tie ir vėlesni kronikininkai žinojo šią lietuvių žemę, turė jusią Rusios vardą, kuris susimaišė su Nemuno aukštupio slaviškumu.
Susietas teiginys: t-009
Susieti teiginiai: t-009