Palankios buvo visos aplinkybės, nes ir nesutarimai (1434 metų), galėję kilti tarp Žygimanto ir Jogailos, buvo užglaistyti naujos tarpusavio sutarties23. Ir po metų, mirus tėvui, Vladislovas Varnietis nesipriešino, kad Žygimantui būtų patvirtintos teisės ir privilegijos į Didžiąją Kunigaikštystę24. Tačiau šis Žygimanto galios išaugimas, matyt, bus lėmęs tai, kad greičiau atsiskleidė neigiami jo polinkiai: apiplėšus žudyti ne tik pavienius jam įtartinus asmenis, bet ir ištisas šeimas.
Laikui bėgant, Rusios kraštas patyrė įvairių pokyčių, galop kryžiuočių laikais tapo beveik visiška dykra, kuri daugelyje vietų tarp Prūsijos ir Žemaitijos buvo beveik neperžengiama taip, kad beveik ištisus du amžius nebuvo Lietuvos ir Prūsų valstybių tarpusavio sienos. Tik 1436 metais Lenkijos karalius Vladislovas Varnietis iš vienos ir kryžiuočių magistras Povilas Rusdorfas iš kitos pusės sudarė pasienio konvenciją, kuria visiems laikams buvo nustatyta minėtų valstybių siena, o Rusia buvo padalyta į dvi nelygias dalis2. Tačiau iki tos epochos didesnė Rusios dalis laikėsi Lietuvos ir išsaugojo savo giminės gyventojų kartą*, kuri ramesniais laikais, patekusi į kryžiuočių priklausomybę, išvengė pražūties, ištikusios kitą tautos dalį.
Vėliau panašus pavadinimas buvo suteiktas ir Lietuvos upei, kuri ligi šiol vadinasi Jūra ir prie kurios turėjo būti seniausia šios genties gyvenamoji vieta; ji prasideda Raseinių apskrityje, prie Štreitlaukių kaimo, įteka iš dešinės į Nemuną. Netoli šios sruveno kita upė, seniau vadinama Mažąja Jūra, arba Jūrele, o šiandien — Mituva. Ji šitaip pavadinta todėl, kad nuo Lenkijos karaliaus Vladislovo Varniečio laikų, kaip sako vietos padavimai, prie jos kranto buvo įrengta muitinė (Myto).
Tik 1436 metais Lenkijos karalius Vladis lovas Varnietis iš vienos ir kryžiuočių magistras Povilas Rusdorfas iš kitos pusės sudarė pasienio konvenciją, ku ria visiems laikams buvo nustatyta minėtų valstybių sie na, o Rusia buvo padalyta į dvi nelygias dalis2.
Tik 1436 metais Lenkijos karalius Vladislovas Varnietis iš vienos ir kryžiuočių magistras Povilas Rusdorfas iš kitos pusės sudarė pasienio konvenciją, kuria visiems laikams buvo nustatyta minėtų valstybių siena, o Rusia buvo padalyta į dvi nelygias dalis2. Tačiau iki tos epochos didesnė Rusios dalis laikėsi Lietuvos ir išsaugojo savo giminės gyventojų kartą*, kuri ramesniais laikais, patekusi į kryžiuočių priklausomybę, išvengė pražūties, ištikusios kitą tautos dalį. Ypač užkampyje tarp Nemuno ir Jūros upės žemupio, miškingose Smalininkų apylinkėse, smėlėtoje ir nedėkingoje žemėje ligi šiol gyvena senovės rusų-lietuvių giminė.