Mirus Jogailai, Vladislovas Varnietis nesipriešino, kad Žygimantui būtų patvirtintos teisės į Didžiąją Kunigaikštystę.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 237
Palankios buvo visos aplinkybės, nes ir nesutarimai (1434 metų), galėję kilti tarp Žygimanto ir Jo gailos, buvo užglaistyti naujos tarpusavio sutarties23. Ir po metų, mirus tėvui, Vladislovas Varnietis nesipriešino, kad Žygimantui būtų patvirtintos teisės ir privilegijos į Didžią ją Kunigaikštystę24. Tačiau šis Žygimanto galios išaugimas, matyt, bus lėmęs tai, kad greičiau atsiskleidė neigiami jo polinkiai: apiplėšus žudyti ne tik pavienius jam įtartinus asmenis, bet ir ištisas šeimas.
1436 m. Lenkijos karalius Vladislovas Varnietis ir kryžiuočių magistras Povilas Rusdorfas sudarė pasienio konvenciją dėl sienos.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 237
Laikui bėgant, Rusios kraštas patyrė įvairių pokyčių, galop kryžiuočių laikais tapo be veik visiška dykra, kuri daugelyje vietų tarp Prūsijos ir Žemaitijos buvo beveik neperžengiama taip, kad beveik ištisus du amžius nebuvo Lietuvos ir Prūsų valstybių tar pusavio sienos. Tik 1436 metais Lenkijos karalius Vladis lovas Varnietis iš vienos ir kryžiuočių magistras Povilas Rusdorfas iš kitos pusės sudarė pasienio konvenciją, ku ria visiems laikams buvo nustatyta minėtų valstybių sie na, o Rusia buvo padalyta į dvi nelygias dalis2. Tačiau iki tos epochos didesnė Rusios dalis laikėsi Lietuvos ir išsaugojo savo giminės gyventojų kartą*, kuri ramesniais laikais, patekusi į kryžiuočių priklausomybę, išvengė pra žūties, ištikusios kitą tautos dalį.
Narbutas vietos padavimams priskiria teiginį, kad Mituva pavadinta nuo Vladislovo Varniečio laikais prie jos kranto buvusios muitinės.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 276
Vėliau panašus pavadinimas buvo suteiktas ir Lietu\nvos upei, kuri ligi šiol vadinasi Jūra ir prie kurios turėjo\nbūti seniausia šios genties gyvenamoji vieta; ji praside\nda Raseinių apskrityje, prie Štreitlaukių kaimo, įteka iš\ndešinės į Nemuną. Netoli šios sruveno kita upė, seniau\nvadinama Mažąja Jūra, arba Jūrele, o šiandien — Mitu-\nva. Ji šitaip pavadinta todėl, kad nuo Lenkijos kara\nliaus Vladislovo Varniečio laikų, kaip sako vietos pada\nvimai, prie jos kranto buvo įrengta muitinė (Myto).
Tik 1436 metais Lenkijos karalius Vladis lovas Varnietis iš vienos ir kryžiuočių magistras Povilas Rusdorfas iš kitos pusės sudarė pasienio konvenciją, ku ria visiems laikams buvo nustatyta minėtų valstybių sie na, o Rusia buvo padalyta į dvi nelygias dalis2.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 237
Tik 1436 metais Lenkijos karalius Vladis lovas Varnietis iš vienos ir kryžiuočių magistras Povilas Rusdorfas iš kitos pusės sudarė pasienio konvenciją, ku ria visiems laikams buvo nustatyta minėtų valstybių sie na, o Rusia buvo padalyta į dvi nelygias dalis2. Tačiau iki tos epochos didesnė Rusios dalis laikėsi Lietuvos ir išsaugojo savo giminės gyventojų kartą*, kuri ramesniais laikais, patekusi į kryžiuočių priklausomybę, išvengė pra žūties, ištikusios kitą tautos dalį. Ypač užkampyje tarp Nemuno ir Jūros upės žemupio, miškingose Smalininkų apylinkėse, smėlėtoje ir nedėkingoje žemėje ligi šiol gy vena senovės rusų-lietuvių giminė.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
Vėliau panašus pavadinimas buvo suteiktas ir Lietu vos upei, kuri ligi šiol vadinasi Jūra ir prie kurios turėjo būti seniausia šios genties gyvenamoji vieta; ji praside da Raseinių apskrityje, prie Štreitlaukių kaimo, įteka iš dešinės į Nemuną. Netoli šios sruveno kita upė, seniau vadinama Mažąja Jūra, arba Jūrele, o šiandien — Mitu- va. Ji šitaip pavadinta todėl, kad nuo Lenkijos kara liaus Vladislovo Varniečio laikų, kaip sako vietos pada vimai, prie jos kranto buvo įrengta muitinė (Myto).