Čekijos karalius Vladislovas Jogailaitis iškovojo Vengrijos sostą. Lenkijos karalius Vladislovas Jogailaitis suteikė Žygimantui Kęstutaičiui prašytą pagalbą prieš žygį į Trakus. 1435 m. gruodžio 31 d. Vladislovas Jogailaitis su Žygimantu Kęstutaičiu ir Ordino magistru Rusdorfu sudarė Bresto taiką.
nas BAKA ŠV ASmenaQ, o da rėva pa ODrohičinas o OKobri tuvos Brasta /-epsass L Ik Pioti ae ORadbinas gen sl age 4 sai keel ir Vengrijos sostą pavyko iškovoti > Čekijos karaliui Vladislovui Jogailaičiui. Vengrija ir Čekija (Bohemija) buvo suns personaline unija. —— LDK kariuomenės saline rejeslavlis Starodubas Gorod vol KAZANĖ SuzdalėO A ij Nlovgarodas aca Rarer MASKVA — Piedimias T Kan?
— - — Ū pes 6 Palanga Klaipe KARALIAU C / D. nas BAKA ŠV ASmenaQ, o da rėva pa ODrohičinas o OKobri tuvos Brasta /-epsass L Ik Pioti ae ORadbinas gen sl age 4 sai keel ir Vengrijos sostą pavyko iškovoti > Čekijos karaliui Vladislovui Jogailaičiui. Vengrija ir Čekija (Bohemija) buvo suns personaline unija.
1435 m. gruodžio 31 d. sudaryta Bresto (Kujavy) taika tarp Lenkijos karaliaus Vladislovo Jogailaičio, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Kęstutaičio ir Vokiečių-kryžiuočių ordino didžiojo magistro Rusdorfo, atstovaujančio Ordino žemėms Prūsijoje, Livonijoje ir Vokietijoje.
Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Kęstutaitis, sukaupęs „kiek galėjo didžiausias lietuvių jėgas“, gavęs prašytos pagalbos iš Lenkijos karaliaus Vladislovo Jogailaičio, ėjo į Trakus. Tolesniam žygiui 68 PABAISKO (UKMERGĖS) MUSIS 1435 m.
Po to Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vardu sudarė taiką su Steponu, Valachijos valdovu, bei jo sūnumi Bogdanu. Galop visų, o ypač Vladislovo, Vengrijos karaliaus, pastangomis lenkai, vengrai, čekai, lietuviai ir valachai sudarė sutartis, kuriomis ne tik valdovai, bet ir visos jų karalystės bei žemės pažadėjo viena kitą ginti, kai prasidės karas prieš turkus. Dievobaimingas Aleksandro įstangas sužlugdė klastingos Ivano pinklės.
Kiekvienas apsistojo 635 ## Puslapis 634 skirtingame miestelyje, o dideliame lauke, esančiame tarp tų miestelių, augo lapuotas medis, kurio pavėsyje iš tiesų rodėsi labai patogu susitikti valdovams. Imperatorius, karalius Vladislovas bei jo duktė Ona atvažiavo važiuoti, o Žygimantas ir Liudvikas raiti atjojo. Anksčiau, nei visi pasisveikino, paspausdami vieni kitiems rankas, Liudvikas pagerbė Maksimilijoną kaip tėvą ir valdovą, nes Čekijos karalystė priklausė Romos imperijai.
Mat pirmasis, vos išvykęs iš Vengrijos, liovėsi kvaršinęs sau galvą mintimis apie sostą, tuo tarpu pastarasis piktinosi ir puoselėjo širdyje kerštą sūnui Vladislovui, Čekijos karaliui, skatindamas Joną pradėti karą. Šitokie rūpesčiai taip jam paėdė širdį, kad, trokšdamas gauti sūnui sostą, beveik nematė nieko kito ir nejautė, kokių patiria nuostolių. Tuo tarpu Maskvos valdovas stiprino savo pajėgas, darydamas Lietuvai žalą.
