Čekijos karalius Vladislovas Jogailaitis iškovojo Vengrijos sostą.
Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
PDF 79
nas BAKA ŠV\nASmenaQ,\no da rėva\n\npa ODrohičinas\no OKobri\ntuvos Brasta /--\nepsass\n\nL\nIk Pioti ae ORadbinas gen sl age\n4 sai keel\n\nir Vengrijos sostą pavyko iškovoti >\nČekijos karaliui Vladislovui Jogailaičiui.\nVengrija ir Čekija (Bohemija) buvo\nsuns personaline unija.\n\n——\n\nLDK kariuomenės saline\n\nrejeslavlis Starodubas Gorod vol KAZANĖ\nSuzdalėO A ij Nlovgarodas aca Rarer\nMASKVA — Piedimias T Kan?
Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
PDF 79
— - — Ū pes 6 Palanga Klaipe KARALIAU C / D. nas BAKA ŠV ASmenaQ, o da rėva pa ODrohičinas o OKobri tuvos Brasta /-- epsass L Ik Pioti ae ORadbinas gen sl age 4 sai keel ir Vengrijos sostą pavyko iškovoti > Čekijos karaliui Vladislovui Jogailaičiui. Vengrija ir Čekija (Bohemija) buvo suns personaline unija.
Lenkijos karalius Vladislovas Jogailaitis suteikė Žygimantui Kęstutaičiui prašytą pagalbą prieš žygį į Trakus.
Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
PDF 70
Lietuvos didysis kunigaikštis Žygi-\nmantas Kęstutaitis, sukaupęs „kiek galėjo\ndidžiausias lietuvių jėgas“, gavęs prašytos\npagalbos iš Lenkijos karaliaus Vladislovo\nJogailaičio, ėjo į Trakus. Tolesniam žygiui\n\n68 PABAISKO (UKMERGĖS) MUSIS 1435 m.
1435 m. gruodžio 31 d. Vladislovas Jogailaitis su Žygimantu Kęstutaičiu ir Ordino magistru Rusdorfu sudarė Bresto taiką.
Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
PDF 71
1435 m. gruodžio 31 d. sudaryta Bresto\n(Kujavy) taika tarp Lenkijos karaliaus\nVladislovo Jogailaičio, Lietuvos didžiojo\nkunigaikščio Žygimanto Kęstutaičio ir\nVokiečių-kryžiuočių ordino didžiojo ma-\ngistro Rusdorfo, atstovaujančio Ordino že-\nmėms Prūsijoje, Livonijoje ir Vokietijoje.
Vladislovo pastangomis lenkai, vengrai, čekai, lietuviai ir valachai sudarė tarpusavio gynybos sutartis prieš karą su turkais.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 555
Po to Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės\nvardu sudarė taiką su Steponu, Valachijos valdovu,\nbei jo sūnumi Bogdanu. Galop visų, o ypač Vladislovo,\nVengrijos karaliaus, pastangomis lenkai, vengrai, če\nkai, lietuviai ir valachai sudarė sutartis, kuriomis ne\ntik valdovai, bet ir visos jų karalystės bei žemės pa\nžadėjo viena kitą ginti, kai prasidės karas prieš turkus.\nDievobaimingas Aleksandro įstangas sužlugdė klas\ntingos Ivano pinklės.
Į valdovų susitikimą karalius Vladislovas ir jo duktė Ona atvažiavo važiuoti.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 632-633
Kiekvienas apsistojo\n635\n\n## Puslapis 634\n\nskirtingame miestelyje, o dideliame lauke, esančiame\ntarp tų miestelių, augo lapuotas medis, kurio pavėsy\nje iš tiesų rodėsi labai patogu susitikti valdovams.\nImperatorius, karalius Vladislovas bei jo duktė Ona at\nvažiavo važiuoti, o Žygimantas ir Liudvikas raiti at\njojo. Anksčiau, nei visi pasisveikino, paspausdami vie\nni kitiems rankas, Liudvikas pagerbė Maksimilijoną\nkaip tėvą ir valdovą, nes Čekijos karalystė priklausė\nRomos imperijai.
Kojelavičiaus pasakojime Vladislovo tėvas piktinosi ir, puoselėdamas kerštą sūnui Vladislovui, skatino Joną pradėti karą.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 535
Mat pirmasis, vos išvykęs iš Veng rijos, liovėsi kvaršinęs sau galvą mintimis apie sostą, tuo tarpu pastarasis piktinosi ir puoselėjo širdyje kerštą sūnui Vladislovui, Čekijos karaliui, skatindamas Joną pradėti karą. Šitokie rūpesčiai taip jam paėdė širdį, kad, trokšdamas gauti sūnui sostą, beveik nematė nie ko kito ir nejautė, kokių patiria nuostolių. Tuo tarpu Maskvos valdovas stiprino savo pajėgas, darydamas Lietuvai žalą.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Pasiuntiniai prašė, kad su tokiu pat įkarščiu, su kuriuo neseniai atkalbinėjo Aleksandrą nekariauti prieš Steponą, dabar padėtų karaliui Jonui bei didžiajam kunigaikščiui Aleksandrui, pasiryžusiems pradėti karą prieš turkus ir paremti Steponą, ypač dėl to, kad to reikalauja ne tik pavienių asmenų susitarimai, bet ir viso krikščionių pasaulio bendras reikalas. Iva nas, patvirtinęs, kad nieku būdu nepatiksiąs bėdoje Ste pono, pridūrė, kad neturįs kol kas jokių žinių apie Ste ponui gresiantį pavojų ir todėl ketinąs ateiti į pagalbą tik tada, kai šis pats jos paprašysiąs. Kalbėdamas dėl akių gražius žodžius, širdyje galvojo apie karą prieš < Lietuvą pasiryžęs pasipelnyti 1499 m eta i iš svetimos nelaimės.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Ost rogiškis, sugrįžęs į Vilnių, iš visos širdies padėkojo aukščiausiajam, pastatydamas didelį Nedalomosios tre- jybės vienuolyną ir jį paskirdamas vienuoliams, kurie, 6 3 4 I laikydamiesi rusų apeigų, paklūsta Romos popiežiui. Karalius bei karalienė, iškilmingai Vilniuje per mišias padėkoję viešpačiui dievui už pergalę, pasiuntė Ro mos popiežiui kaip dovaną keturiolika į nelaisvę pa imtų maskvėnų — pačių žymiausiųjų didikų. Tačiau imperatorius Maksimilijonas netoli Halės jėga juos at ėmė iš karaliaus žygūnų ir pagarbiai sugrąžino atgal į Maskvą. Be abejo, šitai jis Im p e ra to riu s M a k si- padarė dėl savo senos drau- m ili jo n a s išsiža d a gystės su Vasilijumi.