Lietuvos istorija

Lietuvos istorijos žinių lobynas

Lietuvosistorija

Asmuo

Vaidevutis

11 teiginių17 įrašų0 ryšių

Vaidevutis – istoriniuose pasakojimuose aprašomas veikėjas, Kojelavičiaus vaizduojamas kaip pirmasis prūsų ir alanų, vėliau vadintų lietuviais, valdovas, o Narbuto veikale minimas kaip Prūsijoje garbintas dieviškas brolis. Kojelavičiaus pasakojime jis valdovu paskelbtas bendru susirinkusiųjų sutarimu, nes žmonės pritarė jo pasiūlymui ir patikėjo jam viešpatavimo naštą. Tas pats šaltinis pabrėžia, kad Vaidevutis nepradėjo karų, nes laikė karą labiau įstatymus laužančiu negu stiprinančiu veiksmu ir manė, kad širdys švelnėja padėjus ginklus. Narbutas nurodo, kad Vaidevutis ir jo brolis Prutenis buvo garbinami kaip dievai, jiems aukota per kitų dievų kunigus, o jų kultas siejamas su atskiromis valdymo sritimis ir sorų paplotėliais, keptais ant prie liepų sukurtos ugnies. Šaltiniai pateikia skirtingus Vaidevučio vaizdinius, todėl jo istorinis statusas ir laikotarpis nėra pakankamai patvirtinti.

Šaltinis: lietuvosistorija.eu

Šaltiniais pagrįsti bruožai

Savybės

SavybėAprašymasLaikas / kontekstasŠaltiniai
Pareigos ir vaidmuoŠaltinių nesutarimas
  • Pirmasis prūsų ir alanų, vėliau vadintų lietuviais, valdovas.
  • Vyriausiasis vadas, pramintas Bojoleros – „bičių karaliumi“.
  • Albertas Vijūkas-Kojelavičius, „Lietuvos istorija“ (1989 m.), pasakojime apie bendrą susirinkusiųjų sprendimą.
  • Teodoras Narbutas, „Lietuvių tautos istorija“, t. 3 (1994 m.); pasakojimas datuojamas 503 metais.
Pažiūros
  • Manė, kad karas veikiau laužo įstatymus, negu juos stiprina.
  • Albertas Vijūkas-Kojelavičius, „Lietuvos istorija“ (1989 m.); dėl šio įsitikinimo Vaidevutis nepradėjo karo.
Istorinė reikšmė
  • Narbutas teigia, kad Vaidevutis ir jo brolis Prutenis buvo garbinami kaip dievai.
  • Teodoras Narbutas, „Lietuvių tautos istorija“, t. 1 (1998 m.); pasakojimas apie Prūsijoje rastus paminklus.

Patikrinti teiginiai

Atrinkti teiginiai

t-001vidutinis

Narbutas rašė negalįs tiksliai pasakyti, ar Vaidevučio vardą reiškęs runų užrašas buvo skirtas vėliavai, ar herbui.

Įrodymai (1)

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

Tačiau nežinome, iš kokio šaltinio yra tas piešinys. Mūsų piešinio užrašas runomis reiškia Vaivedučio vardą (pono Volianskio šijruotė), tačiau negalime tiksliai pasakyti, kam jis buvo skirtas - vėliavai ar herbui, nes jis užrašytas tarp vėliavos ir herbo. Mes dėl vietos stokos jį užrašėme ant pačios vėliavos.
t-002vidutinis

Narbutas kritikui atsakė, kad kronikose vardai rašyti netiksliai, o Brutenis ir Vaidevutis tame būryje turėjo tokias pat vardų galūnes.

Įrodymai (1)

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

Labiausiai kritikui nepatiko, kad didžioji vardų dalis baigiasi raide o; tokių prūsiškų, šiaip jau žinomų vardų esą maža. Atsakant į tai, reikia atkreipti kritiko dėmesį, kad tie vardai kronikose iš dalies rašomi netiksliai, kadangi šiaip jau žinomiBrutenes (Brutenis) ir Wejdawutis (Vaidevutis) tame būryje turi tokias pat vardų galūnes. Tačiau pats kritikas negali užginčyti, kad buvo vardų ir su tokia galūne; tegu pamąsto apie tokį atvejį, jog tų žmonių būryje daugiausia buvo turinčių tas nelaimingas galūnes, kurios padarė, kad autorius pats susilpnina ir vienu plunksnos brūkšniu padaro abejotinus savo principinius teiginius, taip stropiai pateiktus anksčiau toje pačioje istorijoje, ir vyriausiojo žynio buvimo įrodymus, nukreiptus prieš priešingų hipotezių kėlėjus, - įrodymus, tokius tvirtus, aiškius ir akivaizdžius, kiek tik leidžia pagalbinės istorijos mokslo priemonės, - pasitelkdamas hipotezes jiems visiškai sugriauti ir dar hipotezes, pasiskolintas iš Hartknocho, kuris nerūpestingai prikaišiojo jų į savo Prūsijos istorijos aprašymus ' ir šiandien tikrai atšauktų, jeigu perskaitytų, ką mes čia tuo klausimu išdėstėme.
t-003vidutinis

Tai paimta iš paminklų, rastų Prūsijoje, kur kaip dievai buvo garbinami du broliai - Vaidevutis ir Prutenis, garbinti per sta bus tų minėtų dievų, kurie turėjo ir atskiras savo valdymo sritis.

Įrodymai (1)

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

Išeitų, kad dievo Šneibrato mitas virto nusipelniusio tautai dievinamo vyro simboliu, kadangi tie patys kronikininkai teigia, jog trejetas vyriausiųjų dievų buvo Perkūnas, Atrimpas ir Poklius, o po jų vyriausiesiems dievams priklausė taip pat Viršaitis, Šneibratas ir Kurkas. Tai paimta iš paminklų, rastų Prūsijoje, kur kaip dievai buvo garbinami du broliai - Vaidevutis ir Prutenis, garbinti per stabus tų minėtų dievų, kurie turėjo ir atskiras savo valdymo sritis. Jam aukodavo sorų paplotėlius, iškeptus ant ugnies, sukurtos prie liepų medžių21.
t-004vidutinis

Vaidevutis buvo skirtas — vėliavai ar herbui, nes jis užrašytas tarp vėliavos ir herbo.

Įrodymai (1)

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

Tačiau nežinome, iš kokio šaltinio yra tas piešinys. Mūsų piešinio užrašas runomis reiškia Vaidevučio vardą (pono Volianskio šil'ruotė), tačiau negalime tiksliai pasakyti, kam jis buvo skirtas — vėliavai ar herbui, nes jis užrašytas tarp vėliavos ir herbo. Mes dėl vietos stokos jį užrašėme ant pačios vėliavos.
t-005vidutinis

Kojelavičiaus pasakojime Vaidevutis bendru sutarimu buvo paskelbtas pirmuoju prūsų ir alanų, vėliau vadintų lietuviais, valdovu.

Įrodymai (1)

Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

Visi vienu balsu pritarė tam, ką pasiūlė Vaidevutis. „Ar nenorėtų pats Vaidevutis būti Gelbėtoju, vadinasi, bitinu?" Tad jis negalėjo, atsisakydamas viešpatavimo naštos, nesukelti įtarimo dėl to, ką pats kalbėdamas buvo pasiūlęs. Taigi, susirinkusiems vieningai sutariant, jis ir buvo paskelbtas pirmuoju prūsų bei alanų (kurie vėliau buvo pavadinti lietuviais) valdovu.
t-006vidutinis

Kojelavičius aiškina, kad Vaidevutis nepradėjo karų, nes manė, jog karas veikiau laužo įstatymus, negu juos stiprina.

Įrodymai (1)

Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

Todėl neilgai trukus paaiškėjo; j°g Per šį bendravimą, atšiauriausias širdis suviliojus saldžiu meilumu, buvo padėti tokie viešosios santarvės pamatai, jog žmonėms jau užteko kantrybės įsakymų klausyti ir neišlavintu protu aiškiai suvokti, kad esama dalykų, kurie vertintini labiau nei bet kokie asmeniški reikalai, būtent — visuomenės gerovė; šiuo atveju žmonės įsitikino, jog būtina garbingai kovoti prieš bet kurį priešą bendromis jėgomis ir pastangomis, aukojant net pačią gyvybę. Tačiau Vaidevutis nepradėjo nė vieno karo, mat žinojo, jog karas veikiau laužo įstatymus, nei juos stiprina, o širdis, užkietėjusi dažnuose žygiuose, švelnėja tada, kai padedami ginklai. Vaidevutis vengė karinių stovyklų, nes iš kasdieninės patirties matė, jog žmonės, paėmę į rankas ginklą, suįžūlėja ir nebeklauso įsakymų.
t-007vidutinis

Kojelavičiaus pasakojime Vaidevutis, perdavęs valdžią, pasiskelbė šventenybių valdovu arba vyriausiuoju žyniu.

Įrodymai (1)

Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

Tačiau, viską perdavęs jaunoms rankoms, jis pats, nenorėdamas visai pasitraukti nuo valstybės reikalų ir pradingti bendragenčių minioje be jokios įtakos, prikūrė gudriai naujų pareigybių, kuriomis dėjosi bodįsis. Anksčiau nei atsisakė valdžios, jis pasiskelbė šventenybių valdovu, arba vyriausiuoju žyniu, o kas vėliau tas pareigas eisiąs, tą jis nutaręs vadinti Krive Krivaičiu. Kurie ne kurie tvirtina, jog šis vardas kilęs iš graikų kalbos ir reiškiąs švenčiausiąjį šventąjį.
Visi teiginiai ir įrodymai (11 teiginiai, 17 įrašai)

Struktūruoti ryšiai

Su kuo susijęs objektas

Ryšiai pateikiami pagal viešą objekto ryšių projekciją. Bendri paminėjimai čia nerodomi kaip faktiniai ryšiai.

Šiam objektui dar nėra viešai publikuotinų struktūruotų ryšių.

Šaltinių sąrašas

ŠaltinisAutorius / metaiTeiginiaiCitatos ir paminėjimai
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)—610
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)—33
Lietuvių tautos istorija, t. 3—11
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)—13