Narbutas rašė negalįs tiksliai pasakyti, ar Vaidevučio vardą reiškęs runų užrašas buvo skirtas vėliavai, ar herbui.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 402
Tačiau nežinome, iš kokio šaltinio yra tas piešinys. Mūsų piešinio užrašas runomis reiškia Vaivedučio vardą (pono Volianskio šijruotė), tačiau negalime tiksliai pasakyti, kam jis buvo skirtas - vėliavai ar herbui, nes jis užrašytas tarp vėliavos ir herbo. Mes dėl vietos stokos jį užrašėme ant pačios vėliavos.
Narbutas kritikui atsakė, kad kronikose vardai rašyti netiksliai, o Brutenis ir Vaidevutis tame būryje turėjo tokias pat vardų galūnes.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 433
Labiausiai kritikui nepatiko, kad didžioji vardų dalis baigiasi raide o; tokių prūsiškų, šiaip jau žinomų vardų esą maža. Atsakant į tai, reikia atkreipti kritiko dėmesį, kad tie vardai kronikose iš dalies rašomi netiksliai, kadangi šiaip jau žinomiBrutenes (Brutenis) ir Wejdawutis (Vaidevutis) tame būryje turi tokias pat vardų galūnes. Tačiau pats kritikas negali užginčyti, kad buvo vardų ir su tokia galūne; tegu pamąsto apie tokį atvejį, jog tų žmonių būryje daugiausia buvo turinčių tas nelaimingas galūnes, kurios padarė, kad autorius pats susilpnina ir vienu plunksnos brūkšniu padaro abejotinus savo principinius teiginius, taip stropiai pateiktus anksčiau toje pačioje istorijoje, ir vyriausiojo žynio buvimo įrodymus, nukreiptus prieš priešingų hipotezių kėlėjus, - įrodymus, tokius tvirtus, aiškius ir akivaizdžius, kiek tik leidžia pagalbinės istorijos mokslo priemonės, - pasitelkdamas hipotezes jiems visiškai sugriauti ir dar hipotezes, pasiskolintas iš Hartknocho, kuris nerūpestingai prikaišiojo jų į savo Prūsijos istorijos aprašymus ' ir šiandien tikrai atšauktų, jeigu perskaitytų, ką mes čia tuo klausimu išdėstėme.
Tai paimta iš paminklų, rastų Prūsijoje, kur kaip dievai buvo garbinami du broliai - Vaidevutis ir Prutenis, garbinti per sta bus tų minėtų dievų, kurie turėjo ir atskiras savo valdymo sritis.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 111
Išeitų, kad dievo Šneibrato mitas virto nusipelniusio tautai dievinamo vyro simboliu, kadangi tie patys kronikininkai teigia, jog trejetas vyriausiųjų dievų buvo Perkūnas, Atrimpas ir Poklius, o po jų vyriausiesiems dievams priklausė taip pat Viršaitis, Šneibratas ir Kurkas. Tai paimta iš paminklų, rastų Prūsijoje, kur kaip dievai buvo garbinami du broliai - Vaidevutis ir Prutenis, garbinti per stabus tų minėtų dievų, kurie turėjo ir atskiras savo valdymo sritis. Jam aukodavo sorų paplotėlius, iškeptus ant ugnies, sukurtos prie liepų medžių21.
Vaidevutis buvo skirtas — vėliavai ar herbui, nes jis užrašytas tarp vėliavos ir herbo.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 508
Tačiau nežinome, iš kokio šaltinio yra tas piešinys. Mūsų piešinio užrašas runomis reiškia Vaidevučio vardą (pono Volianskio šil'ruotė), tačiau negalime tiksliai pasakyti, kam jis buvo skirtas — vėliavai ar herbui, nes jis užrašytas tarp vėliavos ir herbo. Mes dėl vietos stokos jį užrašėme ant pačios vėliavos.
Kojelavičiaus pasakojime Vaidevutis bendru sutarimu buvo paskelbtas pirmuoju prūsų ir alanų, vėliau vadintų lietuviais, valdovu.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 49
Visi vienu balsu pritarė tam, ką pasiūlė Vaidevutis. „Ar nenorėtų pats Vaidevutis būti Gelbėtoju, vadinasi, bitinu?" Tad jis negalėjo, atsisakydamas viešpatavimo naštos, nesukelti įtarimo dėl to, ką pats kalbėdamas buvo pasiūlęs. Taigi, susirinkusiems vieningai sutariant, jis ir buvo paskelbtas pirmuoju prūsų bei alanų (kurie vėliau buvo pavadinti lietuviais) valdovu.
Kojelavičius aiškina, kad Vaidevutis nepradėjo karų, nes manė, jog karas veikiau laužo įstatymus, negu juos stiprina.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 50
Todėl neilgai trukus paaiškėjo; j°g Per šį bendravimą, atšiauriausias širdis suviliojus saldžiu meilumu, buvo padėti tokie viešosios santarvės pamatai, jog žmonėms jau užteko kantrybės įsakymų klausyti ir neišlavintu protu aiškiai suvokti, kad esama dalykų, kurie vertintini labiau nei bet kokie asmeniški reikalai, būtent — visuomenės gerovė; šiuo atveju žmonės įsitikino, jog būtina garbingai kovoti prieš bet kurį priešą bendromis jėgomis ir pastangomis, aukojant net pačią gyvybę. Tačiau Vaidevutis nepradėjo nė vieno karo, mat žinojo, jog karas veikiau laužo įstatymus, nei juos stiprina, o širdis, užkietėjusi dažnuose žygiuose, švelnėja tada, kai padedami ginklai. Vaidevutis vengė karinių stovyklų, nes iš kasdieninės patirties matė, jog žmonės, paėmę į rankas ginklą, suįžūlėja ir nebeklauso įsakymų.
Kojelavičiaus pasakojime Vaidevutis, perdavęs valdžią, pasiskelbė šventenybių valdovu arba vyriausiuoju žyniu.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 51
Tačiau, viską perdavęs jaunoms rankoms, jis pats, nenorėdamas visai pasitraukti nuo valstybės reikalų ir pradingti bendragenčių minioje be jokios įtakos, prikūrė gudriai naujų pareigybių, kuriomis dėjosi bodįsis. Anksčiau nei atsisakė valdžios, jis pasiskelbė šventenybių valdovu, arba vyriausiuoju žyniu, o kas vėliau tas pareigas eisiąs, tą jis nutaręs vadinti Krive Krivaičiu. Kurie ne kurie tvirtina, jog šis vardas kilęs iš graikų kalbos ir reiškiąs švenčiausiąjį šventąjį.
Vaidevutis gyvenęs ir Šventamiestyje, kitaip Šventajame Karvelyje; tam tikrais kritiškais momentais, kai Didžiajai Rornovei kildavo grėsmė, kad gali būti priešo užimta, arba kai ji būdavo naikinama, kaip per karus su lenkais, tuomet jis gyvendavo vietovėse, kurios turi panašius pavadinimus.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 282
Palaikydavo taiką arba užkurdavo karo gaisrą, nes buvo artimas dievų puotų dalyvis. Iki kryžiuočių užpuolimo vyriausiojo žynio buveinė buvo Romovė Natangijoje, Prūsos ir Bysleidos upių santakoje. Sako, kad kadaise jis gyvenęs ir Šventamiestyje, kitaip Šventajame Karvelyje; tam tikrais kritiškais momentais, kai Didžiajai Rornovei kildavo grėsmė, kad gali būti priešo užimta, arba kai ji būdavo naikinama, kaip per karus su lenkais, tuomet jis gyvendavo vietovėse, kurios turi panašius pavadinimus.
Narbutas pasakoja, kad 503 m. Vaidevutis buvo paskelbtas vyriausiuoju vadu ir pramintas Bojoleros.
Lietuvių tautos istorija, t. 3
PDF 40
Ne tik kad buvo pritarta kalbėtojo mintims, bet, žinoma, jis pats vyriausiuoju vadu ir buvo paskelbtas bei pramintas Bojoleros, kas senovės lietuvių kalboje reiškė bičių karalių. O tikrasis to žmogaus vardas buvo Wejdawutis — Vaidevutis
Vaidevutis buvo skirtas - vėliavai ar herbui, nes jis užrašytas tarp vėliavos ir herbo.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 401
Mūsų piešinio užrašas runomis reiškia Vaivedučio vardą (pono Volianskio šijruotė), tačiau negalime tiksliai pasakyti, kam jis buvo skirtas - vėliavai ar herbui, nes jis užrašytas tarp vėliavos ir herbo.
Tačiau Prūsijos kronikininkai linkę manyti, kad šiuo vardu buvo garbinamas senovės kunigaikštis Vaidevutis, neva laiky tas dievu.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 111
Išeitų, kad dievo Šneibrato mitas virto nusipelniusio tautai dievinamo vyro simboliu, kadangi tie patys kronikininkai teigia, jog trejetas vyriausiųjų dievų buvo Perkūnas, Atrimpas ir Poklius, o po jų vyriausiesiems dievams priklausė taip pat Viršaitis, Šneibratas ir Kurkas. Tai paimta iš paminklų, rastų Prūsijoje, kur kaip dievai buvo garbinami du broliai - Vaidevutis ir Prutenis, garbinti per stabus tų minėtų dievų, kurie turėjo ir atskiras savo valdymo sritis. Jam aukodavo sorų paplotėlius, iškeptus ant ugnies, sukurtos prie liepų medžių21.