Tacitas

Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)

Stepono karūnacija (1000), pietų Švedijos kunigaikščio Olafo krikštas (1008) ir štai – Lietuvos „karaliaus“ Netimero krikštas (1009). Taigi nuo Tacito aisčių paminėjimo beveik tūkstantį metų reikės laukti Lietuvos vardo. Tačiau šimtmetį ieškojęs pagoniškos baltų Atlantidos mokslas taip ir nerado.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

Taip pat teisinga nuomonė, jog alanai, gyvenę prie šių šakų, buvo vadinami Rhox-alanais arba, anot mūsų rašybos, roksolanais. Tacitas rašo: „Roksolanai, sarmatą gentis, nugalėję dvi kohortas (romėnų), dideliu būriu įsiveržė į Meziją“1. Tai įvyko 72 mūsų eros metais, taigi dar iki tos epochos jie pasitraukė nuo Volgos ir veržėsi už Dunojaus.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

Matyt, priežastis yra ta, kad tuomet nebuvo jokios tautos, su kuria tiesiogiai galima būtų sieti šį pavadinimą. Tik Tacitas, rašęs I mūsų eros amžiaus pabaigoje, paminėjęs germanų gyvenamąsias vietas, jų kartas ir papročius ir baigdamas savo aprašymus galinga svebų tautos karta, kuri gyveno šiauriausiuose germanų kraštuose, galop pereina prie Prūsijos pakrančių ir prisimena estus. 2inių apie šį pavadinimą jis turbūt turėjo iš germanų, kurie visuomet taip gotiškai vadino šiuos kraštus ir žmones.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

Tad atleiskime senovės autoriams, kurių geografinių žinių gavimo galimybės buvo labiau ribotos negu mūsų; jos pražuvo, mums liko vien spausdintos Plinijaus ištraukos arba kitų geografų traktatų fragmentai. Siek tiek labiau venedų reikalus aiškina Tacitas 46 skyriuje1. Jis sako, kad jie nepriklauso nei sarmatams, nei germanams, turi daug žemių, vakaruose teka Vysla; jų kaimynai — estai bei gitonai (§§ 66—80), šiaurėje — finai, pietuose — peucinai, o rytuose yra nežinomos sritys.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

Atvirkščiai, jis niekam nerūpimas gulėjo kartu su kitomis jūros išmetamomis šiukšlėmis, kol mūsų supratimas nepakėlė jo reikšmės. Sau beveik be jokios naudos renka natūralaus pavidalo, parduoda neapdorotą, net stebisi imdami už jį užmokestį. O kad tai yra medžių sakai, galima pažinti iš to, kad jame dažnai randama kai kurių žemės ir net skraidančių gyvūnų, kurie, pirmiausia apipilti skysčiu ir jam sukietėjus, užsidarė. Taip pat manyčiau, kad tiek Rytų kraštuose, tiek ir Vakarų sausumoje ir salose yra daug miškų ir šilų, kur iš medžių sunkiasi smilkalai ir balzamas, kurie, priartėjusios saulės spindulių išspausti ir paversti skysčiu, patenka į netolimą jūrą ir audros išmetami į priešingą pakrantę.