Nuo Tacito aisčių paminėjimo iki Lietuvos vardo pasirodymo praėjo beveik tūkstantis metų.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 26
Stepono karūnacija (1000), pietų Švedijos kunigaikščio Olafo krikštas (1008) ir štai – Lietuvos „karaliaus“ Netimero krikštas (1009). Taigi nuo Tacito aisčių paminėjimo beveik tūkstantį metų reikės laukti Lietuvos vardo. Tačiau šimtmetį ieškojęs pagoniškos baltų Atlan- tidos mokslas taip ir nerado.
Tacitas rašė, kad roksolanai, sarmatų gentis, nugalėję dvi romėnų kohortas, dideliu būriu įsiveržė į Meziją.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 67
Taip pat teisinga nuomonė, jog alanai, gy venę prie šių šakų, buvo vadinami Rhox-alanais arba, anot mūsų rašybos, roksolanais. Tacitas rašo: „Roksolanai, sarmatą gentis, nugalėję dvi kohortas (romėnų), dideliu būriu įsiveržė į Meziją“1. Tai įvyko 72 mūsų eros metais, taigi dar iki tos epochos jie pasitraukė nuo Volgos ir veržėsi už Dunojaus.
Narbutas nurodo, kad Tacitas I a. pabaigoje, aprašęs germanus ir svebus, perėjo prie Prūsijos pakrančių ir paminėjo estus.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 89
Matyt, priežastis yra ta, kad tuomet nebuvo jokios tautos, su kuria tiesiogiai galima būtų sieti šį pavadinimą. Tik Tacitas, rašęs I mūsų eros amžiaus pabaigoje, paminėjęs germanų gyvenamąsias vie tas, jų kartas ir papročius ir baigdamas savo aprašymus galinga svebų tautos karta, kuri gyveno šiauriausiuose germanų kraštuose, galop pereina prie Prūsijos pakran čių ir prisimena estus. 2inių apie šį pavadinimą jis tur būt turėjo iš germanų, kurie visuomet taip gotiškai vadi no šiuos kraštus ir žmones.
Narbutas rašo, kad Tacitas 46 skyriuje venedus laikė nepriklausančiais nei sarmatams, nei germanams ir turėjusiais daug žemių.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 98
Tad atleiskime\nsenovės autoriams, kurių geografinių žinių gavimo gali\nmybės buvo labiau ribotos negu mūsų; jos pražuvo, mums\nliko vien spausdintos Plinijaus ištraukos arba kitų geog\nrafų traktatų fragmentai. Siek tiek labiau venedų reika\nlus aiškina Tacitas 46 skyriuje1. Jis sako, kad jie nepri\nklauso nei sarmatams, nei germanams, turi daug žemių,\nvakaruose teka Vysla; jų kaimynai — estai bei gitonai\n(§§ 66—80), šiaurėje — finai, pietuose — peucinai, o\nrytuose yra nežinomos sritys.
Narbutas rašo, kad Tacitas jazigus laikė ne ramiais žemdirbiais, o karinga gentimi, turėjusia rinktinę raitąją armiją.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 111
Plinijus teigia, kad jazigai gyveno prie Tisos\nupės. Tą pat sako ir Tacitas, nors jis anaiptol nepriskiria\njų prie ramių žemdirbių, bet atvirkščiai — laiko juos ka\nringa gentimi, turinčia rinktinę raitąją armiją. Jis nuro\ndo, kad jie kariavo su svevų karaliaus Vanijaus Vanino\nvėliavomis, o pilietinio karo tarp Vespasiano ir Vitelijaus\nmetu kovėsi romėnų gretose.
Tacitas žinojo apie šią žynių klasę, kadangi juos vadina miesto žyniais .
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 292
Tacitas žinojo apie šią žynių klasę, kadangi juos vadina\nmiesto žyniais . Bet jo laikais dar nebuvo bendrų vyriausiųjų\nžynių, kurie prasideda nuo Vaidevučio, tai yra nuo krikščio\nniškos eros šeštojo amžiaus pradžios. 15\n15 Czacki.
Tacitas niekam nerūpimas gulėjo kartu su kitomis jūros išmetamomis šiukšlėmis, kol mūsų supratimas nepakėlė jo reikšmės.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 90
Atvirkščiai, jis niekam ne rūpimas gulėjo kartu su kitomis jūros išmetamomis šiukš lėmis, kol mūsų supratimas nepakėlė jo reikšmės. Sau beveik be jokios naudos renka natūralaus pavidalo, par duoda neapdorotą, net stebisi imdami už jį užmokestį. O kad tai yra medžių sakai, galima pažinti iš to, kad jame dažnai randama kai kurių žemės ir net skraidančių gyvū nų, kurie, pirmiausia apipilti skysčiu ir jam sukietėjus, užsidarė. Taip pat manyčiau, kad tiek Rytų kraštuose, tiek ir Vakarų sausumoje ir salose yra daug miškų ir šilų, kur iš medžių sunkiasi smilkalai ir balzamas, kurie, pri- artėjusios saulės spindulių išspausti ir paversti skysčiu, patenka į netolimą jūrą ir audros išmetami į priešingą pakrantę.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Jų privilegija buvo atnašauti kasdienes aukas kiek vienoje vietoje, kiekvienam dievui atskirai arba visiems drau ge. Prūsijos kronikininkai išvardija tokias vaidilų pareigas : atnašauti dievams aukas, mokyti liaudį tikėjimo ir priklausan čių jam dalykų; šviesti žmones, mokant, kaip jie pagal dievų įsakymus privalo elgtis laikinajame gyvenime; melstis, idant permaldautų dievus, o tuo tikslu per naktinius pasirodymus maloniai aiškinti žyniams savo valią; laiminti žmones ir linkėti jiems visokeriopos gerovės; pagaliau abejotinais atvejais arba jeigu nutikdavo kokia nelaimė, padėti nelaimingajam ir nura minti jį apreiškus dievų valią. Svarbiausios jų funkcijos buvo tokios: privalėjo uoliai stebėti saulės ir mėnulio judėjimą, idant galėtų prideramai suskirstyti laiką ir pažymėti švenčių dienas, suskirstyti metų laikus pagal žemės darbus ir iš anksto praneš- ti juos ateinant ; šaukti ir suburti į krūvą žmones, jeigu jam reikėdavo paskelbti kokius nors dalykus dievų vardu.