Vytauto ir Mazovijos kunigaikščių iš vienos pusės ir kryžiuočių magist ro Pauliaus Rusdorfo ir jo Ordino iš kitos pusės. Prūsi jos istorija mums išsaugojo įdomią žinią apie tai, kad Vytautas 1426 metais, susirūpinęs savo žmonos Julijonos liga, kreipėsi į didįjį magistrą prašydamas gydytojo53, o pa ti didžioji kunigaikštienė Julijona gavo iš didžiojo magistro Pauliaus Rusdorfo. 1208, kur nurodytas Slaptajame archyve esantis vokiečių kalba rašy tas didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto žmonos Julijonos, dėkojančios didžiajam magistrui Pauliui fon 237 ## Puslapis 254 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA I I TOMAS Nebūta gydytojų Lietuvos.
A liteho 236 ## Puslapis 253 III KNYGA galiau Aleksandro laikais Vilnius pirmą kartą pažino gydytoją ir vaistinę, nors nuolat veikianti vaistinė, kaip pamatysime vėliau, buvo įsteigta tik Žygimanto Senojo laikais. Prūsijos istorija mums išsaugojo įdomią žinią apie tai, kad Vytautas 1426 metais, susirūpinęs savo žmonos Julijonos liga, kreipėsi į didįjį magistrą prašydamas gydytojo53, o pati didžioji kunigaikštienė Julijona gavo iš didžiojo magistro Pauliaus Rusdorfo jai dovanų atsiųstus gydomuosius gėrimus54. serebra do mina/ pryszlo 20 tysiacz hrywien i 6 sot hrywien i 50 i osm hryzvien i dwa skotcy [Vilniuje, birželio 9-ta diena, 2 indiktas.
Foe- [Amžinosios vienybės ir santarvės dus perpetuae pacis unionis et concor- taikos sutartis tarp Lenkijos karaliaus dine inter Vladislaum Regem Poloniae Vladislovo ir Lietuvos kunigaikščio 151 ## Puslapis 168 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA / TOMAS Lietuvos valstybėje tik vienas [Vilnius], kol kas valdomas pagal vokiečių teisės normas, regis, po Didžiojo Naugardo labiausiai prekybinis miestas, jau turėjo nustatytą vietą krašto reprezentacijose, ir nuo tų laikų sostinės miestiečių luomui priklausė narystė suvažiavimuose, arba Lietuvos seimuose78. Vytauto ir Mazovijos kunigaikščių iš vienos pusės ir kryžiuočių magistro Pauliaus Rusdorfo ir jo Ordino iš kitos pusės. Duota kariuomenės stovykloje prie Osos upės, netoli Melno ežero, tarp Radzino ir Rogoznos pilių, Šv.
54 Index Cod. Hist. Dipl. Livoniae, T. I, N. 1208, kur nurodytas Slaptajame archyve esantis vokiečių kalba rašytas didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto žmonos Julijonos, dėkojančios didžiajam magistrui Pauliui fon 237 ## Puslapis 254 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA I I TOMAS Nebūta gydytojų Lietuvos kunigaikščių rūmuose ir vėlesniais laikais. Tik kai Aleksandrą kelerius metus nuolat kamavo skausminga liga, iš Krokuvos atvyko anuometinį gydymo meną išmanantys: vienas - pagal profesiją fizikas, arba rūmų daktaras, Motiejus iš Blonios, Gniezno kanauninkas; antras, pagarsėjęs alchemijos išmanymu bei sėkmingu gydymu, - Aleksandras Balinskis. Nors jų ginčai dėl karaliaus gydymo būdo, kaip žinome ne vieną atvejį, pasibaigė ligonio mirtimi, vis dėlto didžioji karališkosios vaistinės, alchemiko pargabentos iš Krokuvos, dalis liko Vilniuje ir vėliau tapo nuolatinės miesto vaistinės pradžia. Nors Lietuvos sostinė ir gavo naudos susijusios su prekyba bei saugumu, bet akivaizdaus pagerėjimo valdant miestą nebuvo matyti. Stigo tvirtos municipalinių laisvių ir nuostatų apsaugos nuo valdininkų ir šlėktų piktnaudžiavimo. Silpno charakterio karalius negalėjo veiksmingai pasipriešinti turčių vyravimui ir duoti daugiau laisvės miestiečių luomui. Po Aleksandro atėjusiems Lietuvos valdovams teko kuo rimčiausiai pasistengti, kad Lietuvos miestiečių luomui būtų garantuotas geresnis gyvenimas ir kad suklestėtų šios šalies miestai, išaugtų prekyba ir visos tautos gerovė. Rusdorfui už jai atsiųstus gėrimus, laiškas, datuotas Memitze (neįmanoma sužinoti, kokia tai vieta), ties Vilniumi, 1426 m. liepos 8-ą.
Laikui bėgant, Rusios kraštas patyrė įvairių pokyčių, galop kryžiuočių laikais tapo beveik visiška dykra, kuri daugelyje vietų tarp Prūsijos ir Žemaitijos buvo beveik neperžengiama taip, kad beveik ištisus du amžius nebuvo Lietuvos ir Prūsų valstybių tarpusavio sienos. Tik 1436 metais Lenkijos karalius Vladislovas Varnietis iš vienos ir kryžiuočių magistras Povilas Rusdorfas iš kitos pusės sudarė pasienio konvenciją, kuria visiems laikams buvo nustatyta minėtų valstybių siena, o Rusia buvo padalyta į dvi nelygias dalis2. Tačiau iki tos epochos didesnė Rusios dalis laikėsi Lietuvos ir išsaugojo savo giminės gyventojų kartą*, kuri ramesniais laikais, patekusi į kryžiuočių priklausomybę, išvengė pražūties, ištikusios kitą tautos dalį.
Tik 1436 metais Lenkijos karalius Vladis lovas Varnietis iš vienos ir kryžiuočių magistras Povilas Rusdorfas iš kitos pusės sudarė pasienio konvenciją, ku ria visiems laikams buvo nustatyta minėtų valstybių sie na, o Rusia buvo padalyta į dvi nelygias dalis2.
Tik 1436 metais Lenkijos karalius Vladislovas Varnietis iš vienos ir kryžiuočių magistras Povilas Rusdorfas iš kitos pusės sudarė pasienio konvenciją, kuria visiems laikams buvo nustatyta minėtų valstybių siena, o Rusia buvo padalyta į dvi nelygias dalis2. Tačiau iki tos epochos didesnė Rusios dalis laikėsi Lietuvos ir išsaugojo savo giminės gyventojų kartą*, kuri ramesniais laikais, patekusi į kryžiuočių priklausomybę, išvengė pražūties, ištikusios kitą tautos dalį. Ypač užkampyje tarp Nemuno ir Jūros upės žemupio, miškingose Smalininkų apylinkėse, smėlėtoje ir nedėkingoje žemėje ligi šiol gyvena senovės rusų-lietuvių giminė.