Vytauto ir Mazovijos kunigaikščių iš vienos pusės ir kryžiuočių magist ro Pauliaus Rusdorfo ir jo Ordino iš kitos pusės. Prūsi jos istorija mums išsaugojo įdomią žinią apie tai, kad Vytautas 1426 metais, susirūpinęs savo žmonos Julijonos liga, kreipėsi į didįjį magistrą prašydamas gydytojo53, o pa ti didžioji kunigaikštienė Julijona gavo iš didžiojo magistro Pauliaus Rusdorfo. 1208, kur nurodytas Slaptajame archyve esantis vokiečių kalba rašy tas didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto žmonos Julijonos, dėkojančios didžiajam magistrui Pauliui fon 237 ## Puslapis 254 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA I I TOMAS Nebūta gydytojų Lietuvos.
A liteho\n236\n\n## Puslapis 253\n\nIII KNYGA\ngaliau Aleksandro laikais Vilnius pirmą kartą pažino gydy\ntoją ir vaistinę, nors nuolat veikianti vaistinė, kaip pamatysi\nme vėliau, buvo įsteigta tik Žygimanto Senojo laikais. Prūsi\njos istorija mums išsaugojo įdomią žinią apie tai, kad \nVytautas 1426 metais, susirūpinęs savo žmonos Julijonos \nliga, kreipėsi į didįjį magistrą prašydamas gydytojo53, o pa\nti didžioji kunigaikštienė Julijona gavo iš didžiojo magistro \nPauliaus Rusdorfo jai dovanų atsiųstus gydomuosius gėrimus54.\nserebra do mina/ pryszlo 20 tysiacz hry- \nwien i 6 sot hrywien i 50 i osm hryzvien \ni dwa skotcy [Vilniuje, birželio 9-ta \ndiena, 2 indiktas.
Foe- [Amžinosios vienybės ir santarvės dus perpetuae pacis unionis et concor- taikos sutartis tarp Lenkijos karaliaus dine inter Vladislaum Regem Poloniae Vladislovo ir Lietuvos kunigaikščio 151 ## Puslapis 168 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA / TOMAS Lietuvos valstybėje tik vienas [Vilnius], kol kas valdomas pa gal vokiečių teisės normas, regis, po Didžiojo Naugardo la biausiai prekybinis miestas, jau turėjo nustatytą vietą krašto reprezentacijose, ir nuo tų laikų sostinės miestiečių luomui priklausė narystė suvažiavimuose, arba Lietuvos seimuose78. Vytauto ir Mazovijos kunigaikščių iš vienos pusės ir kryžiuočių magist ro Pauliaus Rusdorfo ir jo Ordino iš kitos pusės. Duota kariuomenės sto vykloje prie Osos upės, netoli Mel no ežero, tarp Radzino ir Rogoznos pilių, Šv.
54 Index Cod. Hist. Dipl. Livoniae, T. I, N. 1208, kur nurodytas Slaptajame archyve esantis vokiečių kalba rašy tas didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto žmonos Julijonos, dėkojan- čios didžiajam magistrui Pauliui fon 237 ## Puslapis 254 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA I I TOMAS Nebūta gydytojų Lietuvos kunigaikščių rūmuose ir vėles niais laikais. Tik kai Aleksandrą kelerius metus nuolat ka mavo skausminga liga, iš Krokuvos atvyko anuometinį gy dymo meną išmanantys: vienas - pagal profesiją fizikas, arba rūmų daktaras, Motiejus iš Blonios, Gniezno kanauninkas; antras, pagarsėjęs alchemijos išmanymu bei sėkmingu gy dymu, - Aleksandras Balinskis. Nors jų ginčai dėl karaliaus gydymo būdo, kaip žinome ne vieną atvejį, pasibaigė ligo nio mirtimi, vis dėlto didžioji karališkosios vaistinės, alche miko pargabentos iš Krokuvos, dalis liko Vilniuje ir vėliau tapo nuolatinės miesto vaistinės pradžia. Nors Lietuvos sostinė ir gavo naudos susijusios su preky ba bei saugumu, bet akivaizdaus pagerėjimo valdant miestą nebuvo matyti. Stigo tvirtos municipalinių laisvių ir nuosta tų apsaugos nuo valdininkų ir šlėktų piktnaudžiavimo. Sil pno charakterio karalius negalėjo veiksmingai pasipriešinti turčių vyravimui ir duoti daugiau laisvės miestiečių luomui. Po Aleksandro atėjusiems Lietuvos valdovams teko kuo rim čiausiai pasistengti, kad Lietuvos miestiečių luomui būtų garantuotas geresnis gyvenimas ir kad suklestėtų šios šalies miestai, išaugtų prekyba ir visos tautos gerovė. Rusdorfui už jai atsiųstus gėrimus, laiškas, datuotas Memitze (neįmano ma sužinoti, kokia tai vieta), ties Vil niumi, 1426 m. liepos 8-ą.
Laikui bėgant, Rusios kraštas patyrė įvairių pokyčių, galop kryžiuočių laikais tapo be veik visiška dykra, kuri daugelyje vietų tarp Prūsijos ir Žemaitijos buvo beveik neperžengiama taip, kad beveik ištisus du amžius nebuvo Lietuvos ir Prūsų valstybių tar pusavio sienos. Tik 1436 metais Lenkijos karalius Vladis lovas Varnietis iš vienos ir kryžiuočių magistras Povilas Rusdorfas iš kitos pusės sudarė pasienio konvenciją, ku ria visiems laikams buvo nustatyta minėtų valstybių sie na, o Rusia buvo padalyta į dvi nelygias dalis2. Tačiau iki tos epochos didesnė Rusios dalis laikėsi Lietuvos ir išsaugojo savo giminės gyventojų kartą*, kuri ramesniais laikais, patekusi į kryžiuočių priklausomybę, išvengė pra žūties, ištikusios kitą tautos dalį.
Tik 1436 metais Lenkijos karalius Vladis lovas Varnietis iš vienos ir kryžiuočių magistras Povilas Rusdorfas iš kitos pusės sudarė pasienio konvenciją, ku ria visiems laikams buvo nustatyta minėtų valstybių sie na, o Rusia buvo padalyta į dvi nelygias dalis2.
Tik 1436 metais Lenkijos karalius Vladis lovas Varnietis iš vienos ir kryžiuočių magistras Povilas Rusdorfas iš kitos pusės sudarė pasienio konvenciją, ku ria visiems laikams buvo nustatyta minėtų valstybių sie na, o Rusia buvo padalyta į dvi nelygias dalis2. Tačiau iki tos epochos didesnė Rusios dalis laikėsi Lietuvos ir išsaugojo savo giminės gyventojų kartą*, kuri ramesniais laikais, patekusi į kryžiuočių priklausomybę, išvengė pra žūties, ištikusios kitą tautos dalį. Ypač užkampyje tarp Nemuno ir Jūros upės žemupio, miškingose Smalininkų apylinkėse, smėlėtoje ir nedėkingoje žemėje ligi šiol gy vena senovės rusų-lietuvių giminė.