Mykolas Balinskis

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

Straipsnių, beje, ir anonimiškų, autorystė buvo išaiškinta-jie priskiriami istoriko, publicisto Mykolo Balinskio plunksnai. Vadinasi, jis galėjo būti ir anoniminės „Lietuvių mitologijos“ recenzijos autorius. Bet tai tik hipotezė, rašinys galėjo būti ir kolektyvinio darbo vaisius.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

Lenkų ir lietuvių istoriografijoje M. Balinskio asmenybė yra neblogai žinoma, tačiau ji niekada nebuvo laikoma ypatinga, padėjusia ateinančioms kartoms formuoti istorinės savimonės pagrindus. M. Balinskis buvo kruopštus, pedantiškas istorikas, kitaip nei Teodoras Narbutas, be atitinkamos faktografinės bazės vengdavęs rašyti apie vieną ar kitą istorinį įvykį. Jis nebuvo toks puikus stilistas, kaip Juozapas Ignas Kraševskis, kuris beveik tuo pat metu rašė savo Vilniaus miesto istoriją. Kita vertus, M. Balinskis gana ryžtingai pasisakė už bendrą lenkiškosios civilizacijos modelį buvusiose abiejų Tautų Respublikos žemėse, nors sykiu suvokė LDK valstybės istorinį ir kultūrinį savitumą.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

Vis dėlto romantinės istorijos sukurtų temų jis visiškai nuneigti negalėjo. Jis suvaidino svarbų vaidmenį formuojant Lietuvos istoriografijos tematiką ir probleminius mazgus. Vilniaus miesto ir Universiteto istorijos, studija apie Barborą Radvilaitę, statistiniai tyrinėjimai iš Vilniaus miesto ir LDK valstybės praeities sulaukė tęsinio. Tai didelis jo nuopelnas.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

M. Balinskis gimė 1794 m. rugpjūčio 12 d. Terespolyje, netoli Vitebsko. Kaip pats prisipažino atsiminimuose, turėjęs „gimti Mickūnuose, jei ne tų prakeiktųjų jėgerių ir kazokų užpuolimas"2. Jo tėvą Igną Balinskį, Inflantų taurininką ir Vilniaus vaivadijos civilinį-karinį komisarą, antrasis valstybės padalijimas užklupo saugomą rusų kareivių namų arešte Vitebske. Būsimo istoriko motina - Ona Balevičiūtė. Terespolis nebuvo Balinskių giminės paveldima nuosavybė.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

Sūnaus brendimo ir mokslo metai praėjo Vilniuje. Baigęs gimnaziją, 1812 m. rugsėjo 22 d. jis įstojo į Vilniaus universiteto Fizikos ir matematinių mokslų fakultetą. Tuo metu Vilnius, kaip ir visa Lietuva, buvo patekusi prancūzų valdžion, ir krašto bajorai, užgniaužę kvapą, laukdavo žinių apie Napoleono karo kampaniją Rusijos imperijos gilumoje. 1814 m., gavęs filosofijos magistro laipsnį, M. Balinskis perėjo mokytis į Literatūros ir laisvųjų menų fakultetą.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

Neturėdamas pakankamai pragyvenimo lėšų, M. Balinskis persikėlė gyventi į Varšuvą. Šie vienuolika (1836-1847) metų buvo bene kūrybingiausias jo mokslinės veiklos laikotarpis. 1841 m. jis tapo vienu iš enciklopedinio pobūdžio leidinio Biblioteka Warszawska steigėjų, parašė A. ir J. Sniadeckių biografijas, parengė jų darbų rinktines, parašė apie Barboros Radvilaitės gyvenimą, Lenkijos istoriją ir enciklopedinį leidinį Senovės Lenkija. Be to, rengė astronomo Mikalojaus Koperniko raštus, dalyvavo leidžiant senovės kronikas ir atsiminimus, nušviečiančius Lenkijos - Lietuvos valstybės laikotarpį.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

1848 m. M. Balinskis sugrįžta į Lietuvą ir apsigyvena savo Jašiūnų dvare. Sugrįžimą pagreitino nelaimės šeimoje: sūnaus Vladislovo savižudybė, sunki šeimos materialinė padėtis. Be to, kaip rašė viename laiške jo žmona, Vilniuje jam buvo pasiūlytos Vilniaus gimnazijos kuratoriaus pareigos.