Nuolati nės atakos iš tiesų smarkiai kamavo įsitvirtinusią įgulą, bet niekas neįstengė palaužti lenkų narsos ir ištvermės Moskoževskio gynybos linijose. Niekas nebuvo išleista iš akių Moskoževskiui ginant jam patikėtą pilį: atakas atgieždavo sumaniais ir ūmiais išpuoliais; priešo padarytą žalą ir išardas taip apsukriai ir išmoningai užtaisydavo, jog atrodė, kad įgula tik stiprė janti, vis daugiau įgaudama. Tačiau Moskoževskis, iškamuotas nesibaigiančių karo rūpesčių ir nebenorėda mas taikstytis su Skirgailos paikais įnoriais, grąžino karaliui Vilniaus seniūno pareigas, kurias Jogaila tuojau pat pavedė Jonui Olesnickiui, gerokai sustiprinusiam abiejų pilių įgu.
Ši Karigailos žūtis buvo dauge- — • — 124 ## Puslapis 141 Il KNYGA Išdidūs, pasiekę kruviną pergalę, pasitikintys savo siekių sėkme ir riteriškojo karo meno išmanymu, kryžiuočiai jau neabejojo, kad užimti Aukštutinę pilį jiems nebus sunku, tad visas pajėgas nukreipė prieš ten apgultus lenkus. Nuolatinės atakos iš tiesų smarkiai kamavo įsitvirtinusią įgulą, bet niekas neįstengė palaužti lenkų narsos ir ištvermės Moskoževskio gynybos linijose. Tas šaunus karys, išvaręs iš tvirtovės visus įtartinus žmones, juolab tuos, kurie galėjo slapčia linkti į Vytauto pusę, įstengė duoti smarkų atkirtį penkias savaites nesiliaujantiems įnirtingiems apsupusiųjų antpuoliams.
Pamažu ėmė telktis išsisklaidę gyventojai ir statytis namus ant degėsių. Tačiau Moskoževskis, iškamuotas nesibaigiančių karo rūpesčių ir nebenorėdamas taikstytis su Skirgailos paikais įnoriais, grąžino karaliui Vilniaus seniūno pareigas, kurias Jogaila tuojau pat pavedė Jonui Olesnickiui, gerokai sustiprinusiam abiejų pilių įgulas37. Ir Lietuvos dvasininkija nebuvo karaliaus dosnumo apeita, mat tuo metu jis išties stengėsi visokiais būdais užglaistyti dar šviežius krašto niokojimo pėdsakus.
Tas šaunus karys, išvaręs iš tvirtovės visus įtartinus žmones, juolab tuos, kurie galėjo slapčia linkti į Vytauto pusę, įstengė duoti smarkų atkirtį penkias savaites nesiliaujantiems įnirtingiems apsupusiųjų antpuoliams. Niekas nebuvo išleista iš akių Moskoževskiui ginant jam patikėtą pilį: atakas atgieždavo sumaniais ir ūmiais išpuoliais; priešo padarytą žalą ir išardas taip apsukriai ir išmoningai užtaisydavo, jog atrodė, kad įgula tik stiprėjanti, vis daugiau įgaudama drąsos, o tvirtovė atrodė vis grėsmingesnė. Gynėjai iškėlė vėliavas su kryžiais, kaip ženklą, esą su pagonimis kovojantys, mat žemaičių ir lietuvių, dar nepakrikštytų, begalė buvo Vytauto gretose, nes prie lio skundų ir ginčų tarp Jogailos ir Ordino priežastis; pastarasis smarkiai gynėsi, atremdamas priekaištus, esą skriaudos jam tuo daromos, vadindamas juos melagingais prasimanymais, žeidžiančiais Ordiną.