Nuolati nės atakos iš tiesų smarkiai kamavo įsitvirtinusią įgulą, bet niekas neįstengė palaužti lenkų narsos ir ištvermės Moskoževskio gynybos linijose. Niekas nebuvo išleista iš akių Moskoževskiui ginant jam patikėtą pilį: atakas atgieždavo sumaniais ir ūmiais išpuoliais; priešo padarytą žalą ir išardas taip apsukriai ir išmoningai užtaisydavo, jog atrodė, kad įgula tik stiprė janti, vis daugiau įgaudama. Tačiau Moskoževskis, iškamuotas nesibaigiančių karo rūpesčių ir nebenorėda mas taikstytis su Skirgailos paikais įnoriais, grąžino karaliui Vilniaus seniūno pareigas, kurias Jogaila tuojau pat pavedė Jonui Olesnickiui, gerokai sustiprinusiam abiejų pilių įgu.
Ši Karigailos žūtis buvo dauge- — • — 124 ## Puslapis 141 Il KNYGA Išdidūs, pasiekę kruviną pergalę, pasitikintys savo siekių sėkme ir riteriškojo karo meno išmanymu, kryžiuočiai jau neabejojo, kad užimti Aukštutinę pilį jiems nebus sunku, tad visas pajėgas nukreipė prieš ten apgultus lenkus. Nuolati nės atakos iš tiesų smarkiai kamavo įsitvirtinusią įgulą, bet niekas neįstengė palaužti lenkų narsos ir ištvermės Mos- koževskio gynybos linijose. Tas šaunus karys, išvaręs iš tvir tovės visus įtartinus žmones, juolab tuos, kurie galėjo slap čia linkti į Vytauto pusę, įstengė duoti smarkų atkirtį penkias savaites nesiliaujantiems įnirtingiems apsupusiųjų antpuo liams.
Pamažu ėmė telktis išsisklaidę gyventojai ir statytis namus ant degėsių. Tačiau Moskožev- skis, iškamuotas nesibaigiančių karo rūpesčių ir nebenorėda mas taikstytis su Skirgailos paikais įnoriais, grąžino karaliui Vilniaus seniūno pareigas, kurias Jogaila tuojau pat pavedė Jonui Olesnickiui, gerokai sustiprinusiam abiejų pilių įgu las37. Ir Lietuvos dvasininkija nebuvo karaliaus dosnumo apeita, mat tuo metu jis išties stengėsi visokiais būdais už glaistyti dar šviežius krašto niokojimo pėdsakus.
Tas šaunus karys, išvaręs iš tvir tovės visus įtartinus žmones, juolab tuos, kurie galėjo slap čia linkti į Vytauto pusę, įstengė duoti smarkų atkirtį penkias savaites nesiliaujantiems įnirtingiems apsupusiųjų antpuo liams. Niekas nebuvo išleista iš akių Moskoževskiui ginant jam patikėtą pilį: atakas atgieždavo sumaniais ir ūmiais išpuoliais; priešo padarytą žalą ir išardas taip apsukriai ir išmoningai užtaisydavo, jog atrodė, kad įgula tik stiprė janti, vis daugiau įgaudama drąsos, o tvirtovė atrodė vis grėsmingesnė. Gynėjai iškėlė vėliavas su kryžiais, kaip ženklą, esą su pagonimis kovojantys, mat žemaičių ir lietu vių, dar nepakrikštytų, begalė buvo Vytauto gretose, nes prie lio skundų ir ginčų tarp Jogailos ir Ordino priežastis; pastarasis smar kiai gynėsi, atremdamas priekaištus, esą skriaudos jam tuo daromos, va dindamas juos melagingais prasi manymais, žeidžiančiais Ordiną.