Jis nebuvo toks puikus stilistas, kaip Juozapas Ignas Kraševskis, kuris be veik tuo pat metu rašė savo Vilniaus miesto istoriją. Kraševskio ir M. Balins kis, Juozapas Ignas Kraševskis panaudojo gausią archyvinę me džiagą, kronikas ir metraščius, tačiau, būdamas prozininkas rašė puikiu stiliumi.
Kaip ir M. Balinskis, Juozapas Ignas Kraševskis panaudojo gausią archyvinę medžiagą, kronikas ir metraščius, tačiau, būdamas prozininkas rašė puikiu stiliumi. Veikale chronologiškai Vilniaus miesto raida nušviesta iki 1750 metų.
Balinskis buvo kruopštus, pedantiškas istorikas, kitaip nei Teodoras Narbutas, be atitinkamos faktografinės bazės vengdavęs rašyti apie vieną ar kitą istorinį įvykį. Jis nebuvo toks puikus stilistas, kaip Juozapas Ignas Kraševskis, kuris beveik tuo pat metu rašė savo Vilniaus miesto istoriją. Kita vertus, M.
1968 m. išleistos Vilniaus miesto istorijos autoriai pažymėjo J. I. Kraševskio ir M. Balinskio nuopelnus tiriant Vilniaus praeitį: „Jų darbai sudaro senosios Vilniaus istoriografijos pagrindą. Abu jie rašė lenkų kalba, būdami feodalinės Lietuvos valstybės patriotai ir tęsdami renesanso epochoje susiklosčiusią tradiciją"8.
Oficialūs atgarsiai į T. Narbuto „Lietuvių mitologiją“ pasirodė netrukus, t. y. tais pačiais 1835 ir kitais 1836 metais. Tai buvo dvi didelės recenzijos: pirmoji išspausdinta leidinyje „Wizerunki i Roztrząsania Naukowe“, antroji — oficioze „Tygodnik Petersburski“. Pirmoji buvo anonimiška, o antroji priklausė Juozapo Ignoto Kraševskio plunksnai.