Kojelavičiaus pasakojime Jonas Olbrachtas išvykęs iš Vengrijos liovėsi galvojęs apie sostą, nors Kazimieras skatino jį pradėti karą. Jonas Olbrachtas per Aleksandrą Skorutą ragino Ivaną sutikti su teisingomis taikos sąlygomis. Kojelavičiaus pasakojime Jonas Olbrachtas, nepasiekęs didesnių laimėjimų Prūsijoje, iš karo stovyklos leidosi į Krokuvą po žinios apie antrąjį sūnų.
Jonas beturėjo vos keturis tūkstančius karių, kai susidūrė su stipria vengrų kariuomene. Jam stigo jėgų, bet ne drąsos, štai todėl ir su tokia maža kariauna jis stojo į lemtingą mūšį. Sumuštas vos ne vos paspruko iš nugalėtojo rankų.
Poznanėje netrukus svetimšalių kariams iš tiesų sumokėjo algą, tačiau samdytinė kariuomenė neatvyko laiku į stovyklą, nes užgaišo pakelėje beplėšikaudama. Broliai karaliai visaip stengėsi padėti Aleksandrui, Vladislovas — per Motiejų Cezelickį, o Jonas — per Aleksandrą Skorutą ragindami Ivaną sutikti su teisingomis taikos sąlygomis. Pats Aleksandras, norėdamas parodyti, jog ir jis neprieštarauja taikai, nusiuntė į Maskvą Stanislovą Narbutą.
Vis dėlto ir šitokios išlaidos nepadėjo pasiekti Prūsijoje didesnių laimėjimų. Mat Vengrijos pasiuntinys Iskra, dėdamasis norįs pasiekti taikos, užvilkino karo veiksmus, ir todėl daugybė lenkų be karaliaus miems žygiams, karalius turėjo pasitraukti iš Prūsijos nieko naudinga čia šiuo žygiu nepešęs. Iš karo stovyklos jis leidosi į Krokuvą, džiaugdamasis gera žinia, jog žmona Elžbieta susilaukė antrojo sūnaus.
Poznanėje netrukus svetimšalių kariams iš tiesų sumokėjo algą, tačiau samdytinė kariuomenė neatvyko laiku į stovyklą, nes užgaišo pakelėje beplėšikaudama. Broliai karaliai visaip stengėsi padėti Aleksandrui, Vladislovas — per Motiejų Cezelickį, o Jonas — per Aleksandrą Skorutą ragindami Ivaną sutikti su teisingomis taikos sąlygomis. Pats Aleksandras, norėdamas parodyti, jog ir jis neprieštarauja taikai, nusiuntė į Maskvą Stanislovą Narbutą.