Juo labiau, kad kartu su juo Žemaičių bajorai įteikė Vytauto dukters Sofijos (Maskvos kunigaikštienės) ir Jogailos dukters Jadvygos (Lenkų karalaitės) vardu protestą prieš Žemaičių krašto atidavimą Ordinui po jų tėvų mirties. Dėl pastarosios unijos buvo susitarta dideliame lietuvių ir lenkų suvažiavime Horodlėje, kur taip pat atvyko Vytautas, Jo gaila su žmona ir karalaite Jadvyga, Jogailos dukterim. Kadangi nei Vytautas, nei Jogaila neturėjo įpėdinių, todėl manoma, kad. Bet Ho rodlės unija šį klausimą, kaip žinom, nutyli; buvo tik pripažinta Lenkijos karalaitė Jogailos duktė Jadvyga ir jai padaryta išti kimybės priesaika: matyt, nenorėta tos teisės išplėsti ant tų Jogailos vaikų, kurie būtų kilę ne iš Piastų dinastijos.
Dėl pastarosios unijos buvo susitarta dideliame lietuvių ir lenkų suvažiavime Horodlėje, kur taip pat atvyko Vytautas, Jogaila su žmona ir karalaite Jadvyga, Jogailos dukterim. Kadangi nei Vytautas, nei Jogaila neturėjo įpėdinių, todėl manoma, kad pirmiausia buvo aptartas lenkų susirinkime įpėdinystės klausimas, kame ir Vytautas dalyvavęs. Čia buvo nutarta karalaitę Jadvygą, kuriai jau ir pirmiau Jedlne lenkų šlėkta buvo padariusi ištikimybės priesaiką, pripažinti Lenkijos sosto įpėdine, o Vytautą jos globėju.
Svarbiausiuose lenkų reikaluose, kokie tik Lenkijoj kildavo, pradedant nuo aukščiausių vietų užėmimo, net iki pagrindinių reikalų, kai ėjo klausimas apie karalijos santvarką, apie vyriausią valdžios kryptį, — Vytauto įtaka, prasidėjusi nuo tos valandos, kai jis buvo pašauktas būti karalaitės Jadvygos globėju, buvo tiek ryški, jog galima visur ją pastebėti. Iš anų laikų lenkų karūnos kanceliarijos raštų matome, kad to meto žymūs politikai: pakancleriai, vyskupai, senatoriai kreipdavosi į Vytautą svarbiausiais karūnos reikalais, prašydami patarimo, dažniausiai jo paramos.
Ordino pasiuntinys, žinoma, jo nepriėmė. Juo labiau, kad kartu su juo Žemaičių bajorai įteikė Vytauto dukters Sofijos (Maskvos kunigaikštienės) ir Jogailos dukters Jadvygos (Lenkų karalaitės) vardu protestą prieš Žemaičių krašto atidavimą Ordinui po jų tėvų mirties. Prie šio teisėtų įpėdinių veto pridėjo savo žodį ir Žemaičių bajorai, pasisakydami neužleisią niekam savo krašto.
Jadvygai mirus lenkai, nenorėdami, kad unija būtų nutraukta, Jogailai pažadėjo, jog Lenkijos sostą turės teisę užimti jo vaikai, neatsižvelgiant iš kurios jie būtų žmonos. Bet Horodlės unija šį klausimą, kaip žinom, nutyli; buvo tik pripažinta Lenkijos karalaitė Jogailos duktė Jadvyga ir jai padaryta ištikimybės priesaika: matyt, nenorėta tos teisės išplėsti ant tų Jogailos vaikų, kurie būtų kilę ne iš Piastų dinastijos. 1417 m.
Svarbiausiuose lenkų reikaluose, kokie tik Lenkijoj kildavo, pradedant nuo aukščiausių vietų užėmimo, net iki pagrindinių reikalų, kai ėjo klausimas apie karalijos santvarką, apie vyriausią valdžios kryptį, — Vytauto įtaka, prasidėjusi nuo tos valandos, kai jis buvo pašauktas būti karalaitės Jadvygos globėju, buvo tiek ryški, jog galima visur ją pastebėti. Iš anų laikų lenkų karūnos kanceliarijos raštų matome, kad to meto žymūs politikai: pakancleriai, vyskupai, senatoriai kreipdavosi į Vytautą svarbiausiais karūnos reikalais, prašydami patarimo, dažniausiai jo paramos.