Isamas (Rygos arkivyskupas) vėl likęs prie savo tėvų tikėji mo, juk ne kartą jo pirmtakai siuntę pasiuntinius pas Rygos arkivyskupus, kad tartųsi dėl santaikos, bet anie buvo žiau riai nužudyti. Iš tikrųjų, daugelį kartų mūsų pirmtakai, norėdami su daryti taiką, siuntė savo pasiuntinius ponams Rygos arki vyskupams, tačiau tie [teutonų ordino broliai] juos žiauriai nužudydavo, kaip tai matyti iš atvejo, buvusio pono Isamo metu, kai jis, kaip.
Viename jų, skirtame popiežiui ir kardinolams, Gediminas prašo: esą jo pirmtakas karalius Mindaugas su visa savo tauta būtų priėmęs krikščioniškąjį tikėjimą, tik kryžiuočių magist ro smurtas ir nesuskaičiuojamos išdavystės greit privertu- sios nuo jo atsimesti, todėl jis vėl likęs prie savo tėvų tikėji mo, juk ne kartą jo pirmtakai siuntę pasiuntinius pas Rygos arkivyskupus, kad tartųsi dėl santaikos, bet anie buvo žiau riai nužudyti. Tiesa, arkivyskupui Isamui tarpininkaujant, tikrai buvo sudaryta lietuvių taikos sutartis su vokiečių Or dinu, bet pasiuntiniams grįžtant iš arkivyskupo, vieni pa keliui buvo užmušti, kiti pakarti arba paskandinti. Juk val dovas Vytenis laišku popiežiaus legatą Pranciškų ir Rygos arkivyskupą Fridrichą irgi prašė atsiųsti jam tam tikrą skai čių minoritų, kuriems jau pastatytą bažnyčią norėjo' skirti; tik greitai Ordinas, tai sužinojęs, ginkluotą būrį jai sudegin ti pasiuntė.
Tai ir yra priežastis, kad jūsų kilnybei šiuo laišku pareiš kiame, jog mūsų pirmtakas karalius Mindaugas su visa sa vo karalyste buvo atsivertęs į Kristaus tikėjimą, bet dėl bro lių iš teutonų namo magistro [daromų] žiaurių nuoskaudų ir nesuskaičiuojamų išdavysčių jie visi nuo to tikėjimo at krito; kaip tik dėl to ir mes, deja, ligi šios dienos esame pri versti pasilikti savo senolių klaidoje. Iš tikrųjų, daugelį kartų mūsų pirmtakai, norėdami su daryti taiką, siuntė savo pasiuntinius ponams Rygos arki vyskupams, tačiau tie [teutonų ordino broliai] juos žiauriai nužudydavo, kaip tai matyti iš atvejo, buvusio pono Isamo metu, kai jis, kaip viešpaties Bonifacijaus atstovas, sudarė taiką bei paliaubas tarp mūsų ir teutonų namo brolių ir sa vo laišką mums atsiuntė; tačiau, kai pasiuntiniai grįžo iš po no Isamo namo, pakeliui vienus jie užmušė, kitus pakorė arba privertė, kad jie patys pasiskandintų. Taip pat mūsų pirmtakas karalius Vytenis buvo pasiun tęs savo laišką ponui legatui Pranciškui ir ponui arkivysku pui Fridrichui, prašydamas, kad jie atsiųstų jam du brolius iš pranciškonų ordino, [drauge] paskirdamas jiems vietą ir jau pastatytą bažnyčią.