Herodotas

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

Būtent ši priežastis daro mus visiškai bejėgius spręsti apie tikrą reikšmę praėjusių laikų, jei jie patys savęs nepaaiškina; kalbant kitais žodžiais, galėtume būti pajėgūs istoriškumą padidinti filosofiškai arba kritiškai, nes kritika — filosofijos šaka. Nei Homero, nei Herodoto žemėlapiai, kurie niekad nebuvo tikslūs astronominiai-geografiniai, bet apskritai mitologiniai, kosmografiniai, genealoginiai ir istoriniai, nesutampa su mūsų žemėlapiais, kuriems būdingos tikslios matematinės projekcijos. Dėl to derėtų šia prasme įvertinti skirtumą ir išnagrinėti jo priežastis tam, kad išvengtume nesusipratimų, kurių tokiu atveju pasitaiko gana daug.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

Tik tenykščiai graikų boristeniečiai, prekiavę šiais gaminiais, atkeliaujančiais į Karkinę per Pantikapą iš Aldesko, galėjo paaiškinti jam minėtus dalykus. Jie taip pat pripaistė jį įbauginusių dalykų apie Šiaurę ir atėmė bet kokį norą tęsti kelionę. Jei jis būtų lankęsis tik Dnepro žemupyje esančiose tenykštėse graikų kolonijose, nebūtų taip įtikinamai aprašęs Gerų krašto ir kitų smulkmenų, susijusių su šiaurės vakarų Skitija.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

E Noelis mano, kad Kabirus anksčiausiai pradėta garbinti Egipte, kadangi Memfyje buvo seniausia jų šventykla. Herodotas sako, kad pelazgai, iš Samotrakės salos atsikėlę į Pelaponesą, atsinešė dalį Kabirų ir įvedė paslaptingą jų garbinimo ritualą. Antikos laikais šviesiausi ir žymiausi žmonės veržėsi būti tų paslapčių dalyviais.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

Štai kaip P. J. Safaržykas apibūdino T. Narbuto pamėgtuosius budinus: ,,<...> Herodoto budinai buvo venedų tauta, ir mums didelė paguoda, jog jau tokiais ankstyvais amžiais toks patikimas rašytojas duoda mums akivaizdų atminimą senovinės tautos, kurią, protingai apsvarsčius visas galimybes, kiekvienas protaujantis slavas drąsiai, be jokios apgaulės gali laikyti savo padermės šaka“3.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

Pirmykštėje žmonių visuomenėje tautos sunkiai pakęsdavo šalia savęs svetimos giminės ir kalbos žmones, o gentainių pagalbą ir abipusę draugystę labai brangino; tai rodo pavyzdžiai tautų, išlikusių bendruomeninio gyvenimo kūdikystės lygio ir atrastų mūsų amžiais. Minėtų pelazgų palikuonių turėjo būti ant kairiojo Dono vidurupio kranto. Tai mini ir Herodotas*, teigdamas, kad tisagetai gyvenę toliau į šiaurę, už gelonų gyvenamo krašto.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

Tad šis kraštas turėtų būti Rogačiovo apylinkėse ir aukščiau. Buvo atkakliai ieškoma tokio pavadinimo upės, bet nerasta; mes manome, kad tai turėtų būti dabartinė Desna, o Hipakyris dabar vadinamas Seimo upe. Šios upės, susiliejančios netoli Dnepro žiočių, iš tikrųjų išteka iš skirtingų kraštų; tai sako ir Herodotas.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

Manoma, kad šis pavadinimas atsirado ne iš itin gausios tautos, turėjusios tokį vardą, tačiau istoriškai pirmykštė jos kilmė taip ir nenustatyta. Herodotas, pats tiksliausias iš senovės rašytojų, palikęs tiek daug pasaulio istoriją dominančių smulkmenų, sarmatams skiria pusiau pasakiškas ištakas, neva jie yra neteisėto guolio vaikai, gimę iš amazonių ir skitų. Tačiau tai nepaaiškina šios genties istorijos, o tik rodo, kad ji esanti pusiau skitų kilmės.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

60 Iš Herodoto žinome, kad budinai savo žemėje turėjo pastatę medines tvirtoves. Viena jų buvo kvadratinė, kiekvienas jos šonas turėjo 30 stadijų, t. y. buvo 3000 rusiškų sieksnių ilgio, ir vadinosi Gelonos. Jų tvirtovės buvo labai didingos, jose taip pat stovėdavo medinės šventyklos, kuriose buvo helenų dievai, garbinami heleniškai, altoriai ir koplytėlės irgi buvo iš medžio. Ten kasmet būdavo minimos Dioniso (Bacho) šventės ir vykdavo bakchanalijos. Pasak to paties istoriko, budinu giminei būdingi šie bruožai: „Budinai labai gražūs, rusvaplaukiai žmonės, turi šviesiai mėlynas akis“1.