Narbutas Herodotui priskiria teiginį, kad pelazgai iš Samotrakės į Peloponesą atsinešė dalį Kabirų ir įvedė paslaptingą jų garbinimo ritualą. P. J. Safaržykas Herodoto budinus apibūdino kaip venedų tautą, kurią slavai galį laikyti savo padermės šaka. Herodotas rašė, kad tisagetai gyveno toliau į šiaurę už gelonų gyvenamą kraštą.
Būtent ši priežastis daro\nmus visiškai bejėgius spręsti apie tikrą reikšmę praėju\nsių laikų, jei jie patys savęs nepaaiškina; kalbant kitais\nžodžiais, galėtume būti pajėgūs istoriškumą padidinti fi\nlosofiškai arba kritiškai, nes kritika — filosofijos šaka.\nNei Homero, nei Herodoto žemėlapiai, kurie niekad\nnebuvo tikslūs astronominiai-geografiniai, bet apskritai\nmitologiniai, kosmografiniai, genealoginiai ir istoriniai,\nnesutampa su mūsų žemėlapiais, kuriems būdingos tiks\nlios matematinės projekcijos. Dėl to derėtų šia prasme\nįvertinti skirtumą ir išnagrinėti jo priežastis tam, kad\nišvengtume nesusipratimų, kurių tokiu atveju pasitaiko\ngana daug.
Tik tenykščiai graikų boristeniečiai, prekiavę šiais gaminiais, atkeliaujančiais į Karkinę per Pantikapą iš Aldesko, galėjo paaiškinti jam minėtus dalykus. Jie taip pat pripaistė jį įbauginusių dalykų apie Šiaurę ir atėmė bet kokį norą tęsti kelionę. Jei jis būtų lankęsis tik Dnep ro žemupyje esančiose tenykštėse graikų kolonijose, ne būtų taip įtikinamai aprašęs Gerų krašto ir kitų smulk menų, susijusių su šiaurės vakarų Skitija.
E Noelis mano, kad Kabi\nrus anksčiausiai pradėta garbinti Egipte, kadangi Memfyje bu\nvo seniausia jų šventykla. Herodotas sako, kad pelazgai, iš Sa-\nmotrakės salos atsikėlę į Pelaponesą, atsinešė dalį Kabirų ir\nįvedė paslaptingą jų garbinimo ritualą. Antikos laikais švie\nsiausi ir žymiausi žmonės veržėsi būti tų paslapčių dalyviais.
Štai kaip P. J. Safar žykas apibūdino T. Narbuto pamėgtuosius budinus: ,,<...> Herodoto budinai buvo venedų tauta, ir mums didelė pa guoda, jog jau tokiais ankstyvais amžiais toks patikimas rašytojas duoda mums akivaizdų atminimą senovinės tautos, kurią, protingai apsvarsčius visas galimybes, kiek vienas protaujantis slavas drąsiai, be jokios apgaulės gali laikyti savo padermės šaka“3.
Pirmykštėje žmonių visuomenėje tautos sun\nkiai pakęsdavo šalia savęs svetimos giminės ir kalbos\nžmones, o gentainių pagalbą ir abipusę draugystę labai\nbrangino; tai rodo pavyzdžiai tautų, išlikusių bendruo\nmeninio gyvenimo kūdikystės lygio ir atrastų mūsų am\nžiais. Minėtų pelazgų palikuonių turėjo būti ant kai\nriojo Dono vidurupio kranto. Tai mini ir Herodotas*,\nteigdamas, kad tisagetai gyvenę toliau į šiaurę, už gelonų\ngyvenamo krašto.
Tad šis kraštas turėtų būti Rogačiovo apylinkėse ir aukščiau. Buvo atkakliai ieškoma tokio pavadinimo upės, bet nerasta; mes ma nome, kad tai turėtų būti dabartinė Desna, o Hipakyris dabar vadinamas Seimo upe. Šios upės, susiliejančios netoli Dnepro žiočių, iš tikrųjų išteka iš skirtingų kraštų; tai sako ir Herodotas.
Manoma, kad šis pavadinimas atsirado ne iš itin gausios tautos, turėjusios tokį vardą, tačiau istoriš kai pirmykštė jos kilmė taip ir nenustatyta. Herodotas, pats tiksliausias iš senovės rašytojų, palikęs tiek daug pasaulio istoriją dominančių smulkmenų, sarmatams ski ria pusiau pasakiškas ištakas, neva jie yra neteisėto guo lio vaikai, gimę iš amazonių ir skitų. Tačiau tai nepaaiš kina šios genties istorijos, o tik rodo, kad ji esanti pu siau skitų kilmės.