Helvigas iš Goldbacho buvo penkioliktasis Prūsijos žemės magistras ir Kryžiuočių ordino veikėjas. Jis buvo kilęs iš Tiuringijos, magistrui vadovavo vienus metus, vėliau atsisakė pareigų, grįžo į Vokietiją, ten mirė ir buvo palaidotas. Helvigas taip pat dalyvavo kariniuose įvykiuose: pagudėnai jį, Elbingo ir Kristburgo komtūrus bei jų padėjėjus, išsivedė į nelaisvę. Kitu metu jis kartu su Henriku iš Šenenbergo ir keliais ginklanešiais sučiupo Herkų Mantą, o šis buvo pakartas ir pervertas kalaviju. Pasak Teodoro Narbuto, Helvigas atliko ir tarpininko vaidmenį tarp Ordino bei Rygos gyventojų, taip padėdamas išvengti pragaištingų padarinių. Pateikti šaltiniai neleidžia tiksliai nustatyti jo veiklos datų.
Štai dėl to ir Herkus Mantas, jų vadas, pasitraukė su kuriais ne kuriais savo bendrais į dykras; kai, bendrininkams išvykus pamedžioti, jis vienui vienas sėdėjo savo palapinėje, netikėtai jį užtiko brolis Henrikas iš Šenenbergo410, Kristburgo komtūras, ir brolis Helvigas iš Goldbacho su keliais ginklanešiais; išvydę Herkų, jie labai nudžiugo ir, nutempę jį prie medžio, pakorė, o pakartą pervėrė kalaviju411. 136 (131).
Apie brolį Helvigą, Prūsijos žemės magistrą (1300 metai) Brolis Helvigas iš Goldbacho iš Tiuringijos, penkioliktas Prūsijos žemės magistras, vadovavo vienus metus; vėliau, atsisakęs pareigų, grįžo į Vokietiją, kur mirė ir palaidotas. 275 (268).
Teodoras Narbutas teigė, kad be Prūsijos magistro Helvigo iš Goldbacho tarpininkavimo tarp Ordino ir Rygos gyventojų būtų kilę pragaištingų padarinių.
Įrodymai (1)
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 4 (1997 m.) — Lietuvių tautos istorija, t. 4
Dėl to būtų buvę nemaža pragaištingų padarinių, jeigu Helvigas iš Goldbacho, Prūsijos magistras, nebūtų ėmęsis tarpininkauti ordinui ir Rygos gyventojams.
Teodoras Narbutas Helvigą iš Goldbacho vaizduoja kaip teisingą, nuo pirmtakų besiskyrusį magistrą, kuris rūpinosi valdomų žmonių gerove ir skleidė gėrį bei paguodą.
Įrodymai (1)
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 4 (1997 m.) — Lietuvių tautos istorija, t. 4
Susidūrę su magistru lldvigu iš Goldbacho, užėjome žmogų reto tarp kryžiuočių teisingumo; jis labai skyrėsi nuo savo pirmtakų, juk, Ik: dorų pastangų rūpintis gerove žmonių, buvusių jo valdžioje, be karinės galios stiprinimo, visur, kur tik galėjo turėti veiksmingos įtakos, skleidė gėrį bei paguodą.
Tačiau niekas nedrįso viešai broliams priešintis, išskyrus pagudėnus476, kurie ginkluoti užpuolė Elbingo komtūrą ir Helvigą iš Goldbacho, Kristburgo komtūrą477, bei jų padėjėjus ir juos išsivarė į nelaisvę.
Brolis Helvigas iš Goldbacho iš Tiuringijos, penkioliktas Prūsijos žemės magistras, vadovavo vienus metus; vėliau, atsisakęs pareigų, grįžo į Vokietiją, kur mirė ir palaidotas.
Štai dėl to ir Herkus Mantas, jų vadas, pasitraukė su kuriais ne kuriais savo bendrais į dykras; kai, bendrininkams išvykus pamedžioti, jis vienui vienas sėdėjo savo palapinėje, netikėtai jį užtiko brolis Henrikas iš Šenenbergo410, Kristburgo komtūras, ir brolis Helvigas iš Goldbacho su keliais ginklanešiais; išvydę Herkų, jie labai nudžiugo ir, nutempę jį prie medžio, pakorė, o pakartą pervėrė kalaviju411. 136 (131).