Helmerichas

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

Apie brolį Helmerichą, Prūsijos žemės magistrą, 1262 metais Brolis Helmerichas, šeštas Prūsijos žemės magistras, vadovavo trejus metus369, o palaidotas Kulmenzės bažnyčioje. Tuo metu Prūsijos žemės maršalu buvo brolis Ditrichas, įgudęs kariauti ir Kristui atsidavęs vyras.

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

125 (120). Apie daugybės maldininkų atvykimą Kai Vokietijos žemėse pasklido gandai apie minėtųjų pilių sunaikinimą, subruzdo karaliai bei kunigaikščiai ir, nenorėdami, kad visiškai sunyktų Prūsijoje dievo bažnyčia, kurią diegiant taip gausiai buvo liejamas krikščionių kraujas, o manydami, kad dėl jų malonaus atvykimo ji deramai suklestėsianti, patraukė į Prūsiją, lydimi didelių kariuomenių ir gausybės karių, gelbėti šios žemės ir tramdyti prūsų sukilimo: 1265 viešpaties metais Braunšveigo kunigaikštis ir Tiuringijos landgrafas, 1266 metais — Brandenburgo markgrafas Otonas su sūnumi bei tikruoju broliu, o 1268 metais — Otokaras, Čekijos karalius398. Kadangi dar nebuvo išmušusi valanda, kurią dievas malonėjo pasigailėti savo tautos, kadangi ketino juos bausti naujomis bausmėmis, minėtieji kunigaikščiai dėl minkštos žiemos negalėjo pasiekti šitaip trokštamo tikslo, todėl, palikę Prūsijos žemės krikščionis dideliame pavojuje, sugrįžo į savo kraštą.

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

125 (120). Apie daugybės maldininkų atvykimą Kai Vokietijos žemėse pasklido gandai apie minėtųjų pilių sunaikinimą, subruzdo karaliai bei kunigaikščiai ir, nenorėdami, kad visiškai sunyktų Prūsijoje dievo bažnyčia, kurią diegiant taip gausiai buvo liejamas krikščionių kraujas, o manydami, kad dėl jų malonaus atvykimo ji deramai suklestėsianti, patraukė į Prūsiją, lydimi didelių kariuomenių ir gausybės karių, gelbėti šios žemės ir tramdyti prūsų sukilimo: 1265 viešpaties metais Braunšveigo kunigaikštis ir Tiuringijos landgrafas, 1266 metais — Brandenburgo markgrafas Otonas su sūnumi bei tikruoju broliu, o 1268 metais — Otokaras, Čekijos karalius398. Kadangi dar nebuvo išmušusi valanda, kurią dievas malonėjo pasigailėti savo tautos, kadangi ketino juos bausti naujomis bausmėmis, minėtieji kunigaikščiai dėl minkštos žiemos negalėjo pasiekti šitaip trokštamo tikslo, todėl, palikę Prūsijos žemės krikščionis dideliame pavojuje, sugrįžo į savo kraštą.

Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

Nors šis laimėjimas ir suteikė Vaišvilkui džiaugsmo, tačiau neseniai iš lenkų patirtas smūgis smarkiai užgulė jam širdį. Prarastos žemės, išžudyta tauta, kurios narsios pagalbos tiek kartų buvo susilaukę karo metu lietuviai,— keršto troškimas nedavė širdžiai ramybės. Štai todėl, sulaukęs Švarno pagalbos, su didžiule kariauna jis užpuolė Sandomiro kraš- 1265 m e ta i tą.