Lietuvos istorijos žinių lobynas
asmuo
5 teiginiai4 įrašai2 struktūruoti ryšiai
Šaltiniai ir citatos
Rodomi visi 5 teiginiai ir visi 4 citatų bei paminėjimų įrašai. Su teiginiais susietos citatos atveriamos prie teiginio; atskiros citatos ir reikšmingi paminėjimai rodomi savarankiškai.
Grįžti į objekto apžvalgą1–6 iš 6 rodomų įrašų
Helmerichas buvo šeštasis Prūsijos žemės magistras, vadovavo trejus metus ir buvo palaidotas Kulmenzės bažnyčioje.
PDF 118
Apie brolį Helmerichą, Prūsijos žemės magistrą, 1262 metais\n\n Brolis Helmerichas, šeštas Prūsijos žemės magistras, vadovavo trejus metus369, o\npalaidotas Kulmenzės bažnyčioje. Tuo metu Prūsijos žemės maršalu buvo brolis Ditrichas,\nįgudęs kariauti ir Kristui atsidavęs vyras.
Helmerichas sutelkė savo pajėgas, nusekė paskui priešus iki Lubavos žemės ir surikiavęs kariuomenę juos užpuolė.
PDF 129
125 (120). Apie daugybės maldininkų atvykimą Kai Vokietijos žemėse pasklido gandai apie minėtųjų pilių sunaikinimą, subruzdo karaliai bei kunigaikščiai ir, nenorėdami, kad visiškai sunyktų Prūsijoje dievo bažnyčia, kurią diegiant taip gausiai buvo liejamas krikščionių kraujas, o manydami, kad dėl jų malonaus atvykimo ji deramai suklestėsianti, patraukė į Prūsiją, lydimi didelių kariuomenių ir gausybės karių, gelbėti šios žemės ir tramdyti prūsų sukilimo: 1265 viešpaties metais Braunšveigo kunigaikštis ir Tiuringijos landgrafas, 1266 metais — Brandenburgo markgrafas Otonas su sūnumi bei tikruoju broliu, o 1268 metais — Otokaras, Čekijos karalius398. Kadangi dar nebuvo išmušusi valanda, kurią dievas malonėjo pasigailėti savo tautos, kadangi ketino juos bausti naujomis bausmėmis, minėtieji kunigaikščiai dėl minkštos žiemos negalėjo pasiekti šitaip trokštamo tikslo, todėl, palikę Prūsijos žemės krikščionis dideliame pavojuje, sugrįžo į savo kraštą.
Lubavos žemėje prūsai nukovė magistrą Helmerichą, maršalą Ditrichą, keturiasdešimt brolių ir išžudė krikščionių kariuomenę.
PDF 129
125 (120). Apie daugybės maldininkų atvykimą Kai Vokietijos žemėse pasklido gandai apie minėtųjų pilių sunaikinimą, subruzdo karaliai bei kunigaikščiai ir, nenorėdami, kad visiškai sunyktų Prūsijoje dievo bažnyčia, kurią diegiant taip gausiai buvo liejamas krikščionių kraujas, o manydami, kad dėl jų malonaus atvykimo ji deramai suklestėsianti, patraukė į Prūsiją, lydimi didelių kariuomenių ir gausybės karių, gelbėti šios žemės ir tramdyti prūsų sukilimo: 1265 viešpaties metais Braunšveigo kunigaikštis ir Tiuringijos landgrafas, 1266 metais — Brandenburgo markgrafas Otonas su sūnumi bei tikruoju broliu, o 1268 metais — Otokaras, Čekijos karalius398. Kadangi dar nebuvo išmušusi valanda, kurią dievas malonėjo pasigailėti savo tautos, kadangi ketino juos bausti naujomis bausmėmis, minėtieji kunigaikščiai dėl minkštos žiemos negalėjo pasiekti šitaip trokštamo tikslo, todėl, palikę Prūsijos žemės krikščionis dideliame pavojuje, sugrįžo į savo kraštą.
Helmerichas užpuolė Sandomiro kraš- 1265 m e ta i tą.
PDF 117
Nors šis laimėjimas ir suteikė Vaišvilkui džiaugsmo, tačiau ne seniai iš lenkų patirtas smūgis smarkiai užgulė jam širdį. Prarastos žemės, išžudyta tauta, kurios narsios pagalbos tiek kartų buvo susilaukę karo metu lietu viai,— keršto troškimas nedavė širdžiai ramybės. Štai todėl, sulaukęs Švarno pagalbos, su didžiule kariauna jis užpuolė Sandomiro kraš- 1265 m e ta i tą.
Helmerichas deramai suklestėsianti, patraukė į Prūsiją, lydimi didelių kariuomenių ir gausybės karių, gelbėti šios žemės ir tramdyti prūsų sukilimo: 1265 viešpaties metais Braunšveigo kunigaikštis ir Tiuringijos landgrafas, 1266 metais — Brandenburgo markgrafas Otonas su sūnumi bei tikruoju broliu, o 1268 metais — Otokaras, Čekijos karalius398.
PDF 129
125 (120). Apie daugybės maldininkų atvykimą Kai Vokietijos žemėse pasklido gandai apie minėtųjų pilių sunaikinimą, subruzdo karaliai bei kunigaikščiai ir, nenorėdami, kad visiškai sunyktų Prūsijoje dievo bažnyčia, kurią diegiant taip gausiai buvo liejamas krikščionių kraujas, o manydami, kad dėl jų malonaus atvykimo ji deramai suklestėsianti, patraukė į Prūsiją, lydimi didelių kariuomenių ir gausybės karių, gelbėti šios žemės ir tramdyti prūsų sukilimo: 1265 viešpaties metais Braunšveigo kunigaikštis ir Tiuringijos landgrafas, 1266 metais — Brandenburgo markgrafas Otonas su sūnumi bei tikruoju broliu, o 1268 metais — Otokaras, Čekijos karalius398. Kadangi dar nebuvo išmušusi valanda, kurią dievas malonėjo pasigailėti savo tautos, kadangi ketino juos bausti naujomis bausmėmis, minėtieji kunigaikščiai dėl minkštos žiemos negalėjo pasiekti šitaip trokštamo tikslo, todėl, palikę Prūsijos žemės krikščionis dideliame pavojuje, sugrįžo į savo kraštą.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
96 (91). Apie brolį Helmerichą, Prūsijos žemės magistrą, 1262 metais Brolis Helmerichas, šeštas Prūsijos žemės magistras, vadovavo trejus metus369, o palaidotas Kulmenzės bažnyčioje. Tuo metu Prūsijos žemės maršalu buvo brolis Ditrichas, įgudęs kariauti ir Kristui atsidavęs vyras.