Lietuvos istorijos žinių lobynas
asmuo
5 teiginiai4 įrašai2 struktūruoti ryšiai
Apžvalga
Dusburgietis teigia, kad apie brolį Helmerichą, Prūsijos žemės magistrą, 1262 metais Brolis Helmerichas, šeštas Prūsijos žemės magistras, vadovavo trejus metus369, o palaidotas Kulmenzės bažnyčioje. Dusburgietis teigia, kad kai apie tai išgirdo magistras brolis Helmerichas, jis sutelkė visas savo jėgas ir nusekė paskui priešus iki Lubavos žemės, kur, surikiavęs savo kariuomenę mūšiui, narsiai juos užpuolė.
Patikrinti teiginiai
Helmerichas buvo šeštasis Prūsijos žemės magistras, vadovavo trejus metus ir buvo palaidotas Kulmenzės bažnyčioje.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
Apie brolį Helmerichą, Prūsijos žemės magistrą, 1262 metais\n\n Brolis Helmerichas, šeštas Prūsijos žemės magistras, vadovavo trejus metus369, o\npalaidotas Kulmenzės bažnyčioje. Tuo metu Prūsijos žemės maršalu buvo brolis Ditrichas,\nįgudęs kariauti ir Kristui atsidavęs vyras.
Helmerichas sutelkė savo pajėgas, nusekė paskui priešus iki Lubavos žemės ir surikiavęs kariuomenę juos užpuolė.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
125 (120). Apie daugybės maldininkų atvykimą Kai Vokietijos žemėse pasklido gandai apie minėtųjų pilių sunaikinimą, subruzdo karaliai bei kunigaikščiai ir, nenorėdami, kad visiškai sunyktų Prūsijoje dievo bažnyčia, kurią diegiant taip gausiai buvo liejamas krikščionių kraujas, o manydami, kad dėl jų malonaus atvykimo ji deramai suklestėsianti, patraukė į Prūsiją, lydimi didelių kariuomenių ir gausybės karių, gelbėti šios žemės ir tramdyti prūsų sukilimo: 1265 viešpaties metais Braunšveigo kunigaikštis ir Tiuringijos landgrafas, 1266 metais — Brandenburgo markgrafas Otonas su sūnumi bei tikruoju broliu, o 1268 metais — Otokaras, Čekijos karalius398. Kadangi dar nebuvo išmušusi valanda, kurią dievas malonėjo pasigailėti savo tautos, kadangi ketino juos bausti naujomis bausmėmis, minėtieji kunigaikščiai dėl minkštos žiemos negalėjo pasiekti šitaip trokštamo tikslo, todėl, palikę Prūsijos žemės krikščionis dideliame pavojuje, sugrįžo į savo kraštą.
Lubavos žemėje prūsai nukovė magistrą Helmerichą, maršalą Ditrichą, keturiasdešimt brolių ir išžudė krikščionių kariuomenę.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
125 (120). Apie daugybės maldininkų atvykimą Kai Vokietijos žemėse pasklido gandai apie minėtųjų pilių sunaikinimą, subruzdo karaliai bei kunigaikščiai ir, nenorėdami, kad visiškai sunyktų Prūsijoje dievo bažnyčia, kurią diegiant taip gausiai buvo liejamas krikščionių kraujas, o manydami, kad dėl jų malonaus atvykimo ji deramai suklestėsianti, patraukė į Prūsiją, lydimi didelių kariuomenių ir gausybės karių, gelbėti šios žemės ir tramdyti prūsų sukilimo: 1265 viešpaties metais Braunšveigo kunigaikštis ir Tiuringijos landgrafas, 1266 metais — Brandenburgo markgrafas Otonas su sūnumi bei tikruoju broliu, o 1268 metais — Otokaras, Čekijos karalius398. Kadangi dar nebuvo išmušusi valanda, kurią dievas malonėjo pasigailėti savo tautos, kadangi ketino juos bausti naujomis bausmėmis, minėtieji kunigaikščiai dėl minkštos žiemos negalėjo pasiekti šitaip trokštamo tikslo, todėl, palikę Prūsijos žemės krikščionis dideliame pavojuje, sugrįžo į savo kraštą.
Helmerichas užpuolė Sandomiro kraš- 1265 m e ta i tą.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Nors šis laimėjimas ir suteikė Vaišvilkui džiaugsmo, tačiau ne seniai iš lenkų patirtas smūgis smarkiai užgulė jam širdį. Prarastos žemės, išžudyta tauta, kurios narsios pagalbos tiek kartų buvo susilaukę karo metu lietu viai,— keršto troškimas nedavė širdžiai ramybės. Štai todėl, sulaukęs Švarno pagalbos, su didžiule kariauna jis užpuolė Sandomiro kraš- 1265 m e ta i tą.
Helmerichas deramai suklestėsianti, patraukė į Prūsiją, lydimi didelių kariuomenių ir gausybės karių, gelbėti šios žemės ir tramdyti prūsų sukilimo: 1265 viešpaties metais Braunšveigo kunigaikštis ir Tiuringijos landgrafas, 1266 metais — Brandenburgo markgrafas Otonas su sūnumi bei tikruoju broliu, o 1268 metais — Otokaras, Čekijos karalius398.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
125 (120). Apie daugybės maldininkų atvykimą Kai Vokietijos žemėse pasklido gandai apie minėtųjų pilių sunaikinimą, subruzdo karaliai bei kunigaikščiai ir, nenorėdami, kad visiškai sunyktų Prūsijoje dievo bažnyčia, kurią diegiant taip gausiai buvo liejamas krikščionių kraujas, o manydami, kad dėl jų malonaus atvykimo ji deramai suklestėsianti, patraukė į Prūsiją, lydimi didelių kariuomenių ir gausybės karių, gelbėti šios žemės ir tramdyti prūsų sukilimo: 1265 viešpaties metais Braunšveigo kunigaikštis ir Tiuringijos landgrafas, 1266 metais — Brandenburgo markgrafas Otonas su sūnumi bei tikruoju broliu, o 1268 metais — Otokaras, Čekijos karalius398. Kadangi dar nebuvo išmušusi valanda, kurią dievas malonėjo pasigailėti savo tautos, kadangi ketino juos bausti naujomis bausmėmis, minėtieji kunigaikščiai dėl minkštos žiemos negalėjo pasiekti šitaip trokštamo tikslo, todėl, palikę Prūsijos žemės krikščionis dideliame pavojuje, sugrįžo į savo kraštą.
Vaidmenys: person
Struktūruoti ryšiai
Ryšiai pateikiami pagal viešą objekto ryšių projekciją. Bendri paminėjimai čia nerodomi kaip faktiniai ryšiai.
Provenansas
| Vidinis šaltinis | Autorius / metai | Teiginiai | Citatos ir paminėjimai |
|---|---|---|---|
| Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.) | — | 4 | 3 |
| Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.) | — | 1 | 1 |