Filimeras – gotų karalius, kurio veikla šiuose šaltiniuose siejama su gotų judėjimu iš Germanijos į Sarmatiją. Pasak Teodoro Narbuto, 161 m. gotai, vadovaujami Filimero, tiltu persikėlė per Vyslos žemupį, tuo metu laikytą Germanijos ir Sarmatijos riba. Narbutas Filimero žygio kryptį aiškino spalių judėjimu: ši tauta, jo teigimu, iš pradžių atkeliavo iš Azovo jūros apylinkių į Vakarų kraštus, o vėliau visa ar dalis jos keliavo kartu su gotais. Kituose Narbuto svarstymuose Filimero valdymo laikotarpis siejamas su lietuvių genties tautų pasitraukimu į rytus ir galimu Rosės upės vardo ryšiu su šiomis bendruomenėmis. Vis dėlto pateikti duomenys daugiausia remiasi Narbuto aiškinimais bei spėjimais, todėl kai kurie Filimero žygio ir jo sąsajų aspektai nėra pakankamai patvirtinti.
Galbūt neįsižeis slavų senovės tyrėjai, jei manysime, kad Naugardo gubernijoje Rusa, arba Russ, upei vardą davė lietuvių tautos kolonija, kažkaip variagų atgabenta, kadangi ir pačiame Naugarde buvo prūsų kolonistų ir jie gyveno vienoje iš seniausių gatvių, vadintoje Prūsų gatve. Pagaliau dabar Kijevo gubernijoje ukrainiečių Rosės (Ross) upė, įtekanti į Dneprą dešiniajame krante, už savo pašventintą vardą yra skolinga lietuvių genties tautoms, kadaise ten gyvenusioms, kurios išėjo į rytus su gotais karaliaujant Filimerui arba šiek tiek vėliau. Be šito, lietuvių kraštuose turime ne vieną šventą upe, arba tiesiog taip pavadintą, arba apie ją žinome iš istorijos ar liaudies padavimų.
Apie šią tautą senovės tyrinėtojai ničnieko neaiškina. Plinijus rašo, kad spaliai buvę kairiojoje Dono pakrantėje, prie Kimerijos Bosporo2; šis teiginys, paimtas iš senovės geografų ir esantis Plinijaus kompiliacijose, rodo, kad ši tauta buvusi labai sena, be to, Jordanas teigia, kad spaliai gyveno dabartinėje Mazovijoje. Norint sužinoti Filimero žygio kryptį, reikia prisiminti, kad pirmiausia spaliai atvyko į tas Vakarų šalis nuo Azovo jūros, o vėliau visi ar galbūt veiklesnė jų dalis keliavo su gotais.
Narbuto pasakojime kvadai, svebai, markomanai ir kitos gotų kartos daugelį metų traukė į Rytus paskui Filimerą per lietuvių tautų žemes ar jų pakraščiais.
Gerai žinoma gotų ir jų kraštiečių iš Skandinavijos įtaka minėtoms tautoms, — tai ne sykį įrodysime šiame veikale; jie nutiesė kelią per Lietuvą iš Skandinavijos ir Užvyslio Gotijos, o kartu davė progą patraukti žmones paskui save. Kvadai, svebai, markomanai ir įvairios kitaip vadinamos gotų kartos traukė į Rytus paskui Filimerą, bet ne kartu, o vienos paskui kitas ir daugelį metų; toks jų persikėlimas nuolat vyko arba lietuvių tautų gyvenamų sričių pakraščiais, arba per jų žemes. Todėl nemažai permainų turėjo įvykti ir šioje Europos dalyje.
161 krikščioniško sios eros metais, pasak Naruševičiaus tyrimų1, gotai su savo karaliumi Filimeru, pereidami iš Germanijos į Sarmatiją, tiltu kėlėsi per Vyslos žemupį, nes ši upė tuo met ribojo senovės geografų taip pavadintus kraštus.
161 krikščioniškosios eros metais, pasak Naruševičiaus tyrimų1, gotai su savo karaliumi Filimeru, pereidami iš Germanijos į Sarmatiją, tiltu kėlėsi per Vyslos žemupį, nes ši upė tuomet ribojo senovės geografų taip pavadintus kraštus.
Galbūt neįsižeis slavų senovės tyrėjai, jei manysime, kad Naugardo gubernijoje Rusa, arba Russ, upei vardą davė lietuvių tautos kolonija, kažkaip variagų atgabenta, kadangi ir pačiame Naugarde buvo prūsų kolonistų ir jie gyveno vienoje iš seniausių gatvių, vadintoje Prūsų gatve. Pagaliau dabar Kijevo gubernijoje ukrainiečių Rosės (Ross) upė, įtekanti į Dneprą dešiniajame krante, už savo pašventintą vardą yra skolinga lietuvių genties tautoms, kadaise ten gyvenusioms, kurios išėjo į rytus su gotais karaliaujant Filimerui arba šiek tiek vėliau. Be šito, lietuvių kraštuose turime ne vieną šventą upe, arba tiesiog taip pavadintą, arba apie ją žinome iš istorijos ar liaudies padavimų.