Draika – pilies viršininkas, istoriniuose pasakojimuose vaizduojamas kaip krikščionių tikėjimo linkęs ir su kryžiuočiais susisaistęs asmuo. Kojelavičius teigia, kad jis per sūnų Piną susitarė su Ragainės komtūru Folradu ir pažadėjo padėti užimti pilį. Draika pats vadovavo nakties sargybai, o Folradas tamsoje pritraukė kariuomenę ir, atvėrus vartus, įvedė ją į pilį. Pasak šio pasakojimo, užpuolikai išžudė karius bei kariauti galėjusį jaunimą, o moteris ir vaikus išsivedė į vergovę; gyvas liko tik sunkiai sužeistas Sudargo sūnus. Narbutas papildomai pasakoja, kad po pilies sunaikinimo Draika su visa šeima Ragainėje priėmė krikštą. Šaltiniai nepateikia patikimo įvykio laikotarpio, todėl objekto chronologinė padėtis lieka neaiški.
Pradėjo linkti į krikščionių tikėjimą ir norėjo atsisakyti stabų garbinimo, atsiduodamas tikrojo Dievo tarnybai.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius (1989) aprašo, kad Draika pradėjo linkti į krikščionių tikėjimą; Petras Dusburgietis (1985) tai pateikia kaip jo norą išsižadėti stabų garbinimo ir tarnauti tikrajam Dievui.
Pasak Alberto Vijūko-Kojelavičiaus, ryžosi pereiti priešo pusėn ir tai atliko per „nepaprastą išdavystę“.
Autoriaus vertinimas pateikiamas pasakojant apie Draikos susitarimą su Ragainės komtūru Folradu ir pilies vartų atvėrimą; tai nėra apibendrinimas apie jo charakterį už šio įvykio ribų.
Apie pirmąjį Aukaimio pilies sugriovimą 1302 metais Šio magistro laikais, 1301 viešpaties metais, vienas lietuvis, vardu Draika, Aukaimio pilėnas, didžiai susikrimto, kad šitaip ilgai leidosi klastingojo velnio apgaudinėjamas, ir panoro, išsižadėjęs stabų garbinimo, atsidėti tikro bei gyvo dievo tarnybai, todėl slaptai pasiuntė savo sūnų Piną pas brolį Folradą, Ragainės komtūrą, nuolankiai ir pamaldžiai prašydamas padėti jam išsivaduoti nuo stabmeldystės klaidų bei apsisaugoti nuo netikėlių rankų. Tas komtūras, magistro patartas, patraukė su kariuomene prieš Aukaimio pilį, ir štai kokie nuostabūs visi darbai dievo, kurio apvaizda taip sutvarkė šį itin svarbų reikalą, kad, broliams susirengus užpulti šią pilį, tą naktį pilyje sargybą ėjo minėtasis Draika.
Pilies viršininkas Draika pradėjo linkti į krikščionių tikėjimą. Negalėdamas tarp saviškių garbinti dievo pagal šias apeigas, jis ryžosi pereiti priešo pusėn, o prieš tai pelnyti jo palankumą nepaprasta išdavyste. Todėl, pasiuntęs tarpininku savo sūnų Piną, suderino savo ketinimus su Folradu, Ragainės komtūru, ir sutarė dieną; Draika pats vadovavo nakties sargybai, kai Folradas tamsoje pritraukė prie pilies kariuomenę: atidarius vartus, buvo įleistas į pilį, karius ir visą kariauti pajėgiantį jaunimą jis skerste išskerdė, o vaikus ir moteris išsivarė į vergovę.
Negalėdamas tarp saviškių garbinti dievo pagal šias apeigas, jis ryžosi pereiti priešo pusėn, o prieš tai pelnyti jo palankumą nepaprasta išdavyste. Todėl, pasiuntęs tarpininku savo sūnų Piną, suderino savo ketinimus su Folradu, Ragainės komtūru, ir sutarė dieną; Draika pats vadovavo nakties sargybai, kai Folradas tamsoje pritraukė prie pilies kariuomenę: atidarius vartus, buvo įleistas į pilį, karius ir visą kariauti pajėgiantį jaunimą jis skerste išskerdė, o vaikus ir moteris išsivarė į vergovę. Paėmė į nelaisvę ir gyvą paliko tiktai Sudargo sūnų, kilmingą ir narsų jaunikaitį, kuris, sunkiai sužeistas, nebegalėjo nei apsiginti, nei atkakliu pasipriešinimu sukurstyti priešą jį pribaigti.
Teodoras Narbutas pasakoja, kad Draika atvėrė vartus kryžiuočiams, o po pilies sunaikinimo Ragainėje su visa šeima priėmė krikštą.
Įrodymai (1)
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 4 (1997 m.) — Lietuvių tautos istorija, t. 4
Draika netikėtai atvėrė vartus, kryžiuočiai įėjo, visus iki paskutinio išpjovė, išskyrus vieną aukštos kilmės jaunuolį, Sudargo sūnų, tačiau sunkiai jj sužeidė. Išlikę vaikai, taip pat keletas merginų buvo išvesti į nelaisvę, pilis ir visi pastatai su žeme sulyginti. Draika su visa šeima Ragainėje priėmė krikštą1.
Dėl to, prisiartinus brolių kariuomenei, jis slapta atidarė pilies vartus, ir broliai, ten įsibrovę, visus išžudė, išskyrus vieną, būtent Sudargo sūnų, kuris vis dėlto buvo sunkiai 554 Konradas Žakas, atrodo, ne pastatė Goliubo pilį, o tik ją pritaikė kryžiuočių poreikiams (Powierski J., Dobra..., p. 191 — 192). sužeistas. Paėmę į nelaisvę moteris ir vaikus, sudegino iki pamatų pilį ir papilį, o minėtąjį Draiką nuvedė į Ragainę, kur jis su visa šeimyna buvo pakrikštytas
Apie pirmąjį Aukaimio pilies sugriovimą 1302 metais Šio magistro laikais, 1301 viešpaties metais, vienas lietuvis, vardu Draika, Aukaimio pilėnas, didžiai susikrimto, kad šitaip ilgai leidosi klastingojo velnio apgaudinėjamas, ir panoro, išsižadėjęs stabų garbinimo, atsidėti tikro bei gyvo dievo tarnybai, todėl slaptai pasiuntė savo sūnų Piną pas brolį Folradą, Ragainės komtūrą, nuolankiai ir pamaldžiai prašydamas padėti jam išsivaduoti nuo stabmeldystės klaidų bei apsisaugoti nuo netikėlių rankų. Tas komtūras, magistro patartas, patraukė su kariuomene prieš Aukaimio pilį, ir štai kokie nuostabūs visi darbai dievo, kurio apvaizda taip sutvarkė šį itin svarbų reikalą, kad, broliams susirengus užpulti šią pilį, tą naktį pilyje sargybą ėjo minėtasis Draika.