Draika slapta atidarė Aukaimio pilies vartus, o vėliau Ragainėje buvo pakrikštytas su visa šeimyna.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 196
Apie pirmąjį Aukaimio pilies sugriovimą 1302 metais\n\n Šio magistro laikais, 1301 viešpaties metais, vienas lietuvis, vardu Draika, Aukaimio\npilėnas, didžiai susikrimto, kad šitaip ilgai leidosi klastingojo velnio apgaudinėjamas, ir\npanoro, išsižadėjęs stabų garbinimo, atsidėti tikro bei gyvo dievo tarnybai, todėl slaptai\npasiuntė savo sūnų Piną pas brolį Folradą, Ragainės komtūrą, nuolankiai ir pamaldžiai\nprašydamas padėti jam išsivaduoti nuo stabmeldystės klaidų bei apsisaugoti nuo netikėlių\nrankų. Tas komtūras, magistro patartas, patraukė su kariuomene prieš Aukaimio pilį, ir\nštai kokie nuostabūs visi darbai dievo, kurio apvaizda taip sutvarkė šį itin svarbų reikalą,\nkad, broliams susirengus užpulti šią pilį, tą naktį pilyje sargybą ėjo minėtasis Draika.
1301 m. Aukaimio pilėnas Draika slapta pasiuntė sūnų Piną pas Ragainės komtūrą Folradą prašyti pagalbos.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 196
Apie pirmąjį Aukaimio pilies sugriovimą 1302 metais\n\n Šio magistro laikais, 1301 viešpaties metais, vienas lietuvis, vardu Draika, Aukaimio\npilėnas, didžiai susikrimto, kad šitaip ilgai leidosi klastingojo velnio apgaudinėjamas, ir\npanoro, išsižadėjęs stabų garbinimo, atsidėti tikro bei gyvo dievo tarnybai, todėl slaptai\npasiuntė savo sūnų Piną pas brolį Folradą, Ragainės komtūrą, nuolankiai ir pamaldžiai\nprašydamas padėti jam išsivaduoti nuo stabmeldystės klaidų bei apsisaugoti nuo netikėlių\nrankų. Tas komtūras, magistro patartas, patraukė su kariuomene prieš Aukaimio pilį, ir\nštai kokie nuostabūs visi darbai dievo, kurio apvaizda taip sutvarkė šį itin svarbų reikalą,\nkad, broliams susirengus užpulti šią pilį, tą naktį pilyje sargybą ėjo minėtasis Draika.
Draika Kojelavičiaus pasakojime pradėjo linkti į krikščionių tikėjimą ir per sūnų Piną susitarė su Ragainės komtūru Folradu.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 179
Pilies viršininkas Draika pradėjo linkti į krikščionių tikėji mą. Negalėdamas tarp saviškių garbinti dievo pagal šias apeigas, jis ryžosi pereiti priešo pusėn, o prieš tai pelnyti jo palankumą nepaprasta išdavyste. Todėl, pasiuntęs tarpininku savo sūnų Piną, suderino savo ketinimus su Folradu, Ragainės komtūru, ir sutarė die ną; Draika pats vadovavo nakties sargybai, kai Folra- das tamsoje pritraukė prie pilies kariuomenę: atida rius vartus, buvo įleistas į pilį, karius ir visą kariauti pajėgiantį jaunimą jis skerste išskerdė, o vaikus ir moteris išsivarė į vergovę.
Draika per sūnų Piną suderino ketinimus su Ragainės komtūru Folradu ir vadovavo nakties sargybai, kai Folradas pritraukė kariuomenę prie pilies.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 179
Negalėdamas tarp saviškių garbinti dievo pagal šias apeigas, jis ryžosi pereiti priešo pusėn, o prieš tai pelnyti jo palankumą nepaprasta išdavyste. Todėl, pasiuntęs tarpininku savo sūnų Piną, suderino savo ketinimus su Folradu, Ragainės komtūru, ir sutarė die ną; Draika pats vadovavo nakties sargybai, kai Folra- das tamsoje pritraukė prie pilies kariuomenę: atida rius vartus, buvo įleistas į pilį, karius ir visą kariauti pajėgiantį jaunimą jis skerste išskerdė, o vaikus ir moteris išsivarė į vergovę. Paėmė į nelaisvę ir gyvą paliko tiktai Sudargo sūnų, kilmingą ir narsų jauni kaitį, kuris, sunkiai sužeistas, nebegalėjo nei apsiginti, nei atkakliu pasipriešinimu sukurstyti priešą jį pribaig ti.
Draika prijojo vietą, kur jo arklys nebenorėjo toliau nė žingsnio žengti, nors jį ir smarkiai ragino pentinais.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 196
Pagautas siaubo, Henrikas liko stovėti toje vietoje, iki aušros nedrįsdamas nei į priekį žengti, nei atgal trauktis; kai jis išvydo neapsakomai aukštą skardį, nuo kurio galėjo nukristi į giliausią prarają, jeigu arklys būtų bent žingsnį žengęs į priekį, jis paženklino save šventuoju kryžiaus ženklu ir pašlovino vardą viešpaties, per kurį išvengė šitokio siaubingo pavojaus. Po to vieną pavakarę jis išvydo teisėją, sėdintį prie pakylos, ir apsukui stovėjusią minią žmonių, kurie įniko jį kaltinti visokiausiais nusikaltimais; įvestas į teismą ir teisėjo paklaustas, kuo galįs atremti jam keliamus įkalčius, jis nusigandęs tylėjo. Ilgokai jam grasinę, galop tarėjai paprašė teisėją jo pasigailėti, o jį paakino tučtuojau pakeisti savo gyvenimo būdą.
Draika išvydo neapsakomai aukštą skardį, nuo kurio galėjo nukristi į giliausią prarają, jeigu arklys būtų bent žingsnį žengęs į priekį, jis paženklino save šventuoju kryžiaus ženklu ir pašlovino vardą viešpaties, per kurį išvengė šitokio siaubingo pavojaus.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 196
Pagautas siaubo, Henrikas liko stovėti toje vietoje, iki aušros nedrįsdamas nei į priekį žengti, nei atgal trauktis; kai jis išvydo neapsakomai aukštą skardį, nuo kurio galėjo nukristi į giliausią prarają, jeigu arklys būtų bent žingsnį žengęs į priekį, jis paženklino save šventuoju kryžiaus ženklu ir pašlovino vardą viešpaties, per kurį išvengė šitokio siaubingo pavojaus. Po to vieną pavakarę jis išvydo teisėją, sėdintį prie pakylos, ir apsukui stovėjusią minią žmonių, kurie įniko jį kaltinti visokiausiais nusikaltimais; įvestas į teismą ir teisėjo paklaustas, kuo galįs atremti jam keliamus įkalčius, jis nusigandęs tylėjo. Ilgokai jam grasinę, galop tarėjai paprašė teisėją jo pasigailėti, o jį paakino tučtuojau pakeisti savo gyvenimo būdą.
Teodoras Narbutas pasakoja, kad Draika atvėrė vartus kryžiuočiams, o po pilies sunaikinimo Ragainėje su visa šeima priėmė krikštą.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 4 (1997 m.) — Lietuvių tautos istorija, t. 4
PDF 330
Draika netikėtai atvėrė vartus, kryžiuočiai įėjo, visus iki paskutinio išpjovė, išskyrus vie ną aukštos kilmės jaunuolį, Sudargo sūnų, tačiau sunkiai jj sužeidė. Išlikę vaikai, taip pat keletas merginų buvo išvesti į nelaisvę, pilis ir visi pastatai su žeme sulyginti. Draika su visa šeima Ragainėje priėmė krikštą1.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
Galop jis prijojo vietą, kur jo arklys nebenorėjo toliau nė žingsnio žengti, nors jį ir smarkiai ragino pentinais. Mat arklys matė pavojų, kurio raitelis nakties tamsoje negalėjo išvysti. Galop Henrikas tarė savo arkliui, stipriai jį paspausdamas pentinais: „Vardan viešpaties— į priekį“. Tada jo bendras, tai yra velnias, atsistojo prieš jį ir pasakė: „Tavo laimė, kad paminėjai savo dievo vardą, jeigu to nebūtum padaręs, jau būtum negyvas nutrenktas į šią pragarmę“. Pagautas siaubo, Henrikas liko stovėti toje vietoje, iki aušros nedrįsdamas nei į priekį žengti, nei atgal trauktis; kai jis išvydo neapsakomai aukštą skardį, nuo kurio galėjo nukristi į giliausią prarają, jeigu arklys būtų bent žingsnį žengęs į priekį, jis paženklino save šventuoju kryžiaus ženklu ir pašlovino vardą viešpaties, per kurį išvengė šitokio siaubingo pavojaus.
Susietas teiginys: t-006
Susieti teiginiai: t-006