Boleslovas Švitrigaila

Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

Prasidėjus mūšiui, aukščiausiasis lėmė, kad nugalėjo teisioji šalis. Praradęs mūšyje dešimt tūkstančių karių, Boleslovas vargais negalais paspruko į Kijevą. Keturi tūkstančiai vyrų pateko į nelaisvę, tarp jų — žymieji karo vadai ir jo šalininkai.

Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

Tuo tarpu rinkosi į seimą pakviesti didikai, ilgai nežinoję, nei ką Luom ai, p a k v ie s ti j kunigaikštis ketino su jais paseim ą, daryti, nei kas su juo pačiu kelionėje išgirdę apie nužudymą, jie pradžiugo, ar nuliūdo. Mat, pašalinus Žygimantą, kiekvienas jautėsi saugesnis ir džiaugėsi, kad pranyko nuolatinė baimė, tačiau, antra vertus, visi po senovei nekentė ir keikė Boleslovą Švitrigailą, kuris štai dabar vėl galėjo tikėtis grįžti į valdžią. Tuo tarpu Boleslovas, jau anksčiau sąmokslininkų įspėtas, tylomis išvyko iš Dakijos ir skubėjo į Lietuvą.

Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

Visi tikėjo, jog puiki pergalė atneš taiką; taip ir būtų atsitikę, jeigu Žygimantas, nors kovos lauke jau pralieta pakankamai kraujo, nebūtų suteikęs tėvynei dar daugiau skausmo savo gal kartais ir reikalingu, ir teisingu, bet tarp žmonių nekenčiamu žiaurumu. Kai pasklido kalbos, jog Jurgis Lengvenaitis, karaliaus brolėnas, Mstislavlio valdovas, išvytas iš savo valdų ir Trakuose įmestas į kalėjimą, jog Daugirdas Gedgaudaitis, kunigaikštis Fiodoras Odincevičius ir kiti yra kalinami kur kas sunkesnėmis sąlygomis, nei leistų jų kilmė bei orumas, o Jonui Manvydui, Vilniaus vaivadai, Rumbaudui, Lietuvos maršalui, kaltinamiems maišto kėlimu, nukirto galvas, visi, ir kilmingi, ir nekilmingi, suprato, jog naujojo valdovo širdis kieta ir žiauri, ir dėl to pranašavo, kad, jam valdant, prasidės tikrai baisi tironija, kurios ir baisėjosi. Žygimantas, nenorėdamas, kad pergalę laimėjusi kariuomenė plėšikautų jo valdose, patraukė, leidęs jai po mūšio šiek tiek pailsėti, į Livoniją, nes gavo žinių, kad Livonijos riteriai, laužydami susitarimą, teikė Boleslovui pagalbą.

Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

Mat karalius Jogaila, prie žemės lenkiamas ir metų, ir anksčiau patirtų - negandų, negalvojo jau apie karą, o svajojo apie namų ramybę. Lenkų kariuomenės vadai tuo metu buvo įsivėlę į naują karą su Prūsija, Štai todėl Boleslovas ir išsirengė į žygį padalijęs kariuomenę trimis žygio voromis: su viena pats įsiveržė į senąsias Lietuvos žemes ir jas nuniokojo. Jo karveN e b a u d žia m i siau bia džiai ir šalininkai KaributaiL ie tu v o s že m e s tis, Ostrogiškis, Nosis su kitomis dviem voromis siautėjo 449 15.