Lietuvos istorijos žinių lobynas
asmuo
4 teiginiai7 įrašai0 struktūruoti ryšiai
Šaltiniai ir citatos
Rodomi visi 4 teiginiai ir visi 7 citatų bei paminėjimų įrašai. Su teiginiais susietos citatos atveriamos prie teiginio; atskiros citatos ir reikšmingi paminėjimai rodomi savarankiškai.
Grįžti į objekto apžvalgą1–7 iš 7 rodomų įrašų
Boleslovas Švitrigaila po pralaimėto mūšio, netekęs dešimties tūkstančių karių, sunkiai paspruko į Kijevą.
PDF 445
Prasidėjus mūšiui, aukščiau\nsiasis lėmė, kad nugalėjo teisioji šalis. Praradęs mū\nšyje dešimt tūkstančių karių, Boleslovas vargais nega\nlais paspruko į Kijevą. Keturi tūkstančiai vyrų pateko\nį nelaisvę, tarp jų — žymieji karo vadai ir jo šalinin\nkai.
Boleslovas Švitrigaila padalijo kariuomenę į tris žygio voras ir pats įsiveržęs nuniokojo senąsias Lietuvos žemes.
PDF 447
Mat karalius Jo\ngaila, prie žemės lenkiamas ir metų, ir anksčiau patirtų\n- negandų, negalvojo jau apie karą, o svajojo apie namų\nramybę. Lenkų kariuomenės vadai tuo metu buvo įsi\nvėlę į naują karą su Prūsija, Štai todėl Boleslovas ir\nišsirengė į žygį padalijęs kariuomenę trimis žygio vo\nromis: su viena pats įsiveržė į senąsias Lietuvos žemes\nir jas nuniokojo. Jo karve-\nN e b a u d žia m i siau bia\ndžiai ir šalininkai Kaributai-\nL ie tu v o s že m e s\ntis, Ostrogiškis, Nosis su ki\ntomis dviem voromis siautėjo\n449\n15.
Po Žygimanto pašalinimo Boleslovas Švitrigaila vėl galėjo tikėtis grįžti į valdžią, nors didikai jo tebekenė ir keikė.
PDF 462
Tuo tarpu rinkosi į seimą pakviesti\ndidikai, ilgai nežinoję, nei ką\nLuom ai,\np a k v ie s ti\nj\nkunigaikštis ketino su jais pa-\nseim ą,\ndaryti, nei kas su juo pačiu\nkelionėje išgirdę apie nužudymą, jie pradžiugo, ar nu\nliūdo. Mat, pašalinus Žygimantą, kiekvienas jautėsi sau\ngesnis ir džiaugėsi, kad pranyko nuolatinė baimė, ta\nčiau, antra vertus, visi po senovei nekentė ir keikė Bo\nleslovą Švitrigailą, kuris štai dabar vėl galėjo tikėtis\ngrįžti į valdžią. Tuo tarpu Boleslovas, jau anksčiau są\nmokslininkų įspėtas, tylomis išvyko iš Dakijos ir sku\nbėjo į Lietuvą.
Kojelavičiaus pasakojime Žygimantas žygiavo į Livoniją, gavęs žinių, kad Livonijos riteriai, laužydami susitarimą, padėjo Boleslovui Švitrigailai.
PDF 446
Visi tikėjo, jog puiki pergalė atneš taiką; taip ir būtų atsitikę, jeigu Žygimantas, nors kovos lauke jau pralieta pakankamai kraujo, nebūtų suteikęs tėvynei dar daugiau skausmo savo gal kartais ir reikalingu, ir teisingu, bet tarp žmonių nekenčiamu žiaurumu. Kai pasklido kalbos, jog Jurgis Lengvenaitis, karaliaus brolė nas, Mstislavlio valdovas, iš vytas iš savo valdų ir Tra kuose įmestas į kalėjimą, jog Daugirdas Gedgaudaitis, kunigaikštis Fiodoras Odin- cevičius ir kiti yra kalinami kur kas sunkesnėmis sąly gomis, nei leistų jų kilmė bei orumas, o Jonui Man- vydui, Vilniaus vaivadai, Rumbaudui, Lietuvos marša lui, kaltinamiems maišto kėlimu, nukirto galvas, visi, ir kilmingi, ir nekilmingi, suprato, jog naujojo valdovo širdis kieta ir žiauri, ir dėl to pranašavo, kad, jam val dant, prasidės tikrai baisi tironija, kurios ir baisėjosi. Žygimantas, nenorėdamas, kad pergalę laimėjusi ka riuomenė plėšikautų jo valdose, patraukė, leidęs jai po mūšio šiek tiek pailsėti, į Livoniją, nes gavo žinių, kad Livonijos riteriai, laužydami susitarimą, teikė Boleslovui pagalbą.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Tuo tarpu žinia apie jų pergalę, pasak ne visai patikimų liudytojų, dar tą pačią dieną pasklido po miestą ir pasiekė karalių, kuris su žmonėmis bažnyčioje meldėsi aukščiausiajam. Jau kitą dieną atvyko pas karalių ir pergalę laimėjusios kariuomenės žygūnas, atsivežda- mas iš priešo atimtas vėliavas. Neilgai trukus, tai yra gruodžio 2 d., Boleslovas pralaimėjo Lietuvoje, kurią buvo užpuolęs su keturias dešimties tūkstančių kariuomene, įrengusia prie Ašme nos stovyklą.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
pastatė bažnyčią ir įsteigė A š m e n o je p a sta to kunigų augustinų kolegiją, b a žn y č ią ir įk u ria kurią aprūpino gausiomis pa- k o le g iją jamomis. Be to, suteikė viso keriopų privilegijų rusams, kurie neišsižada Romos popiežiaus ir išpažįsta krikš čionių tikėjimą pagal graikų apeigas. Sulaukęs pagaliau ramy- 1433 m e ta i bės, nes žiemą Žygimantas jo nebepuldinėjo, Boleslovas ke tino Rusioje atkurti savo karinę galybę, o pavasarį, su telkus daug didesnę kariuomenę, dar kartą išmėginti lai mę. Būriais traukė pas Boleslovą neseniai nužudytų didikų bičiuliai, giminaičiai ir valstiečiai: visi nekentė Žygimanto, neseniai išžudžiusio didikus, o neapykantą dar labiau kurstė šio tiesiog neįtikimas godumas.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Jonas su keliais vyrais n u žu d o v a ld o v ą įsiveržė į valdovo miegamąjį ir, apkaltinęs dėl didikų žu dynių ir dėl smurto, kurio ketino griebtis šaukdamas sei mą, nutvėrė tuo metu, kai Žygimantas bandė kažką sa kyti, jį už sprando ir partrenkė ant žemės, mat, vengda mas įtarimo, čia buvo atėjęs be ginklo. Tada Skabeika, sugriebęs prie židinio stovintį trišakį žarstiklį, smogė partrenktajam į galvą, o kiti subėgę pribaigė, visaip žeisdami. Kambarinis Slavka, užgulęs leisgyvį valdovą, norėjo savo kūnu užstoti jį nuo smūgių, tačiau Jonas nuvilko jį į šalį ir išmetė pro langą; nieko negali sa kyti, žmogus buvo vertas tauresnės dalios, nes paliko busimosioms kartoms pavyzdį, koks ištikimas turi būti tarnas savo valdovui.