Bernardas

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

Apie apaštališkojo sosto legatus ir taiką, padarytą tarp netikėlių bei krikščionių 1324 metais Tais pačiais metais jo šventenybė Jonas XXII, popiežius, pasiuntė į Livonijos kraštą, įkalbėtas brolio Fridricho iš mažesniųjų brolių ordino, Rygos arkivyskupo, bei to paties miesto gyventojų, du legatus, būtent: Baltramiejų, Aleto vyskupą, ir Bernardą, švento Benedikto ordino švento Teofrido vienuolyno abatą Le Piui vyskupystėje, pakrikštyti lietuvių ir rusų karaliaus. Kai juodu kitą dieną po švento Mato, apaštalo ir evangelisto, šventės (rugsėjo 22) atvyko į Rygos miestą, sutarė taiką (spalio 20) tarp minėtojo karaliaus bei jo valdinių iš vienos pusės ir tarp krikščionių iš kitos ir apaštališkojo sosto valia pasiūlė tvirtai jos laikytis, pridurdami, kad toji šalis, kuri lengvapėdiškai pažeisianti šį susitarimą, kuri sakysianti tokius žodžius ar darysianti tokius veiksmus, griebsiantisi tokių sumanymų ar darbų, kurie galėtų trukdyti šiam susitarimui ar jį vilkinti, būsianti dėl šitokių veiksmų pasmerkta ekskomunikai, o nuo to negalėsiąs atleisti niekas kitas, tik apaštališkasis sostas, prie kurio jie patys per tris mėnesius turėsią prisistatyti, kad atvykę deramai pataisytų tai, kas atsitiko.

Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

Tuo reikalu jis pasitelkė popiežiaus Jono XXII autoritetą, norėdamas Livonijos ordiną aukščiausios galios vardu priversti pagalvoti apie taiką, o lietuvius, garbingai pasiuntinybei tarpininkaujant, paskatinti priimti krikščionybę. Ir viena, ir kita šalis uoliai veikė: pasiuntiniais tapo Alėto vyskupas Baltramiejus ir šv. Teofrido vienuolyno abatas Bernardas.