Albertas iš Meiseno – istoriniame Petro Dusburgiečio pasakojime minimas pilies komtūras ir Dievui atsidavęs vyras. Kronikoje jis apibūdinamas kaip visą gyvenimą pagirtinai gyvenęs žmogus, apie kurį, pasak autoriaus, galima prirašyti nuostabių dalykų. Viename pasakojime Albertas su kitais broliais traukė prieš tikėjimo priešus, tačiau tą dieną, kai broliai ir kiti vienuoliai paprastai priimdavo šventąją komuniją, jis nuo jų šiek tiek atsiskyrė. Susijaudinęs ir ašarodamas Albertas meldėsi, apgailestaudamas, kad nebūdamas namie negali priimti Kristaus kūno, o netrukus prie jo burnos ore pasirodė komunijos paplotėlis, kurį jis priėmė. Pateikti duomenys neatskleidžia tikslaus laikotarpio ir pilies vietos, todėl objekto aprašas lieka ribotas.
Dar apie tą patį Neilgai trukus po to, kai tas pats brolis Albertas su kitais broliais traukė prieš tikėjimo priešus, tą dieną, kai broliai bei kiti vienuoliai paprastai ima šventąją komuniją — mūsų viešpaties Jėzaus Kristaus kūną, nutolo jis šiek tiek nuo kitų ir, susijaudinęs bei ašarodamas, pasakė: „O viešpatie Jėzau Kristau, jeigu dabar būčiau namie, priimčiau, sukalbėjęs daug maldų, tavo kūną“. Vos šitaip tarė, staiga pasirodė viešpaties kūnas pavidalu paplotėlio, kuris duodamas prie altoriaus, ir pakibo ore jam prie pat burnos. Sitai išvydęs, jis išsigando ir pasakė: „Viešpatie Jėzau Kristau, jeigu šis paplotėlis — tavo tikras kūnas, tegu jis įeina į mane“; kai atvėrė burną, paplotėlis įėjo, o jis jį priėmė, neapsakomai džiaugdamasis.
Dar apie tą patį Neilgai trukus po to, kai tas pats brolis Albertas su kitais broliais traukė prieš tikėjimo priešus, tą dieną, kai broliai bei kiti vienuoliai paprastai ima šventąją komuniją — mūsų viešpaties Jėzaus Kristaus kūną, nutolo jis šiek tiek nuo kitų ir, susijaudinęs bei ašarodamas, pasakė: „O viešpatie Jėzau Kristau, jeigu dabar būčiau namie, priimčiau, sukalbėjęs daug maldų, tavo kūną“. Vos šitaip tarė, staiga pasirodė viešpaties kūnas pavidalu paplotėlio, kuris duodamas prie altoriaus, ir pakibo ore jam prie pat burnos. Sitai išvydęs, jis išsigando ir pasakė: „Viešpatie Jėzau Kristau, jeigu šis paplotėlis — tavo tikras kūnas, tegu jis įeina į mane“; kai atvėrė burną, paplotėlis įėjo, o jis jį priėmė, neapsakomai džiaugdamasis.
Dar apie tą patį Neilgai trukus po to, kai tas pats brolis Albertas su kitais broliais traukė prieš tikėjimo priešus, tą dieną, kai broliai bei kiti vienuoliai paprastai ima šventąją komuniją — mūsų viešpaties Jėzaus Kristaus kūną, nutolo jis šiek tiek nuo kitų ir, susijaudinęs bei ašarodamas, pasakė: „O viešpatie Jėzau Kristau, jeigu dabar būčiau namie, priimčiau, sukalbėjęs daug maldų, tavo kūną“. Vos šitaip tarė, staiga pasirodė viešpaties kūnas pavidalu paplotėlio, kuris duodamas prie altoriaus, ir pakibo ore jam prie pat burnos. Sitai išvydęs, jis išsigando ir pasakė: „Viešpatie Jėzau Kristau, jeigu šis paplotėlis — tavo tikras kūnas, tegu jis įeina į mane“; kai atvėrė burną, paplotėlis įėjo, o jis jį priėmė, neapsakomai džiaugdamasis.
Karaliaučiaus pilyje nuo pat jos įkūrimo gyveno narsūs vyrai: broliai ir įgudę kariai. Jie lenkė kitus, nes daugiau už juos pasninkavo, daugiau meldėsi, ilgiau naktimis budėjo ir klūpojo bažnyčioje. Su jais kartu gyveno ir brolis Albertas iš Meiseno, šios pilies komtūras526, dievui atsidavęs vyras, pagirtinai gyvenęs per visą savo gyvenimą.
Su jais kartu gyveno ir brolis Albertas iš Meiseno, šios pilies komtūras526, dievui atsidavęs vyras, pagirtinai gyvenęs per visą savo gyvenimą. Apie jį galima prirašyti nuostabių dalykų.
Kurį metę jis kasdien kalbėjo tą maldą, pagarbiai tardamas žodžius, ir štai galop užgeso jame nuodėmės deglas ir paliovė jį kamavusios siaubingos pagundos. 231 (225).