Santrauka
Albertas iš Meiseno vaizduojamas kaip Karaliaučiaus komtūras, apie kurį kronikininkas pasakoja asketinius ir stebuklinius epizodus.
Teiginiai
| Teiginys | Kontekstas | Pagrindžia |
|---|---|---|
| t-001 Dusburgietis pasakoja, kad albertas iš Meiseno šiame šaltinyje įvardijamas Karaliaučiaus pilies komtūru. | c-001 | |
| t-002 Dusburgietis pasakoja, kad kasdienė malda Albertui padėjo nugalėti pagundas. | c-002 | |
| t-004 Dusburgietis Albertui priskiria eucharistinį stebuklą. | c-004 |
Reikšmingi paminėjimai
Santrauka: Jo pareigą ir Dusburgiečio teigiamą religinį įvertinimą.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
Karaliaučiaus pilyje nuo pat jos įkūrimo gyveno narsūs vyrai: broliai ir įgudę kariai. Jie lenkė kitus, nes daugiau už juos pasninkavo, daugiau meldėsi, ilgiau naktimis budėjo ir klūpojo bažnyčioje. Su jais kartu gyveno ir brolis Albertas iš Meiseno, šios pilies komtūras526, dievui atsidavęs vyras, pagirtinai gyvenęs per visą savo gyvenimą.
| teiginio_tipas | saltinio_teiginys |
|---|---|
| patikimumo_lygis | vidutinis |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: Dusburgietis Albertui priskiria pagundų įveikimą per maldą.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
trokščiau tavęs bei skaistaus gyvenimo, apvalyk man sąžinę ir neleisk man susiteršti“. Vokiečių kalba šitaip sakoma: „O uberste libe, gib uns rechten jamir nach dir und nach einem reinen leben und reinige unse consciencie und behute uns uor bewöllunghe“. Kurį metę jis kasdien kalbėjo tą maldą, pagarbiai tardamas žodžius, ir štai galop užgeso jame nuodėmės deglas ir paliovė jį kamavusios siaubingos pagundos.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | vidutinis |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: Dusburgietis Albertui priskiria eucharistinį stebuklą.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
Neilgai trukus po to, kai tas pats brolis Albertas su kitais broliais traukė prieš tikėjimo priešus, tą dieną, kai broliai bei kiti vienuoliai paprastai ima šventąją komuniją — mūsų viešpaties Jėzaus Kristaus kūną, nutolo jis šiek tiek nuo kitų ir, susijaudinęs bei ašarodamas, pasakė: „O viešpatie Jėzau Kristau, jeigu dabar būčiau namie, priimčiau, sukalbėjęs daug maldų, tavo kūną“. Vos šitaip tarė, staiga pasirodė viešpaties kūnas pavidalu paplotėlio, kuris duodamas prie altoriaus, ir pakibo ore jam prie pat burnos. Sitai išvydęs, jis išsigando ir pasakė: „Viešpatie Jėzau Kristau, jeigu šis paplotėlis — tavo tikras kūnas, tegu jis įeina į mane“; kai atvėrė burną, paplotėlis įėjo, o jis jį priėmė, neapsakomai džiaugdamasis.
| teiginio_tipas | saltinio_teiginys |
|---|---|
| patikimumo_lygis | vidutinis |
| patikimumo_saltinis | ai |